Nekankliuojamos kanklės – kaip pakabinti pavalkai

Kiek daug naujienų apie kankles: vasario viduryje paskelbta, kad Lietuvos nematerialaus kultūros vertybių sąvadą šiemet papildė kanklės ir kankliavimo Lietuvoje kankliavimo tradicija; penkerius metus gyvuojantis Anykščių kultūros rūmų kanklininkų ansamblis „Laumakė“, vadovaujamas Astos Motuzienės, pelnė „Aukso paukštės“ nominaciją; anykštėnė Jolita Novikienė ne tik moko kankliuoti Anykščių muzikos ir dailės mokykloje, bet ir vadovauja jau ilgiau nei tris dešimtmečius gyvuojančiam kanklių muzikos ansambliui „Pasagėlė“ Užpaliuose. Tikras kanklių renesansas!
Tarpukariu vienas garsiausių šalyje kanklių meistrų buvo svėdasiškis Juozas Lašas (1912–2005).

Seniai jau praėjo tie laikai, kai Svėdasai garsėjo kaip Aukštaitijos kanklių centras – daugybė žmonių jas gamino ir kankliavo. Kaip meistras ypač pagarsėjo Savičiūnų kaime gyvenęs svėdasiškis J. Lašas. Meistras ilsisi amžinybėje, o jo pagamintos kanklės tebeskamba. Kiekvienas instrumentas paženklintas savitos istorijos, skirtingo likimo: vienais vis dar tebekankliuojama, kiti dūla padėti, kabo kur kambaryje kaip dekoro dalelė, dar kitus priglaudė muziejai.
Apie kankles, kuriomis jau niekas nekankliuoja, tik laiko padėtas, meistras J. Lašas yra vaizdžiai pasakę: „Kabo kaip pavalkai pakabintos…“ Į šalies muziejus patekusios kanklės iš tiesų dažniausiai tik saugiai kabo ar kur giliau padėtos guli. Jubiliejiniais 2018 metais Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus stora, dailiai iliustruota knyga išleido katalogą „Kanklės Lietuvos muziejuose“.

Vartant knygą, nustebino šio tautinio lietuvių instrumento formų gausa, kurią nulėmė regiono specifika, laikmečio ypatumai, meistrų asmenybės, todėl nenuostabu, kad kanklės, pati kanklininkystė jau yra tapusi didžiuliu ir neįkainojamu tautos lobynu, ištisu kultūriniu klodu, prie kurio taip sakralu prisiliesti. Jos tokios įvairios, savitos, skirtingos: senosios tradicinės aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių, modifikuotosios, citros stiliaus, koncertinės. Pačios seniausios – laivelio formos, penkiastygės, puoštos žolynų lapų, besiskleidžiančios saulės, sietyno žvaigždžių, tulpių ir kitokiais ornamentais, skobtos ir klijuotos. Leidinyje palengva, nuo pačių seniausių, paprasčiausių instrumentų, einama sudėtingesnių link. Kinta forma, daugėja stygų – jų 9, 10, 13, 18, 24, 27.

J. Lašo gamintos kanklės apibūdinamos kaip turinčios 16 stygų, pirmosios – iš Kauno miesto muziejaus tautinės muzikos skyriaus, ten patekusios 1983 metais. Jų matmenys: 82 x 23 x 7,5; 59,5 x 15,5. Kitame to paties rinkinio puslapyje pristatomos dar vienerios autentiškos formos kanklės – skiriasi tik ornamentika. Vaižganto muziejuje, Kunigiškių kaime saugomos kanklės puikuojasi 197 rinkinio puslapyje. Jų matmenys šiek tiek skiriasi nuo saugomų Kaune, o jų ornamentiką papildo ąžuolo šakelė su Gedimino pilies bokštu. Šios kanklės apibūdinamos kaip 17-kos dvigubų stygų instrumentas. Meistro J. Strimaičio rekomendacija pagamintos kanklės labai puošnios, sodriai rusvos politūros, jos turi 23 stygas su tonaciniais keitikliais (p. 234). Panevėžio krašto muziejuje saugomos J. Lašo kanklės (p. 198) iš tarpukario – tai patvirtina ne tiesi, bet lenkta instrumento sienelė, gausesnis ornamentų raštas bei rago spiralėje matomas įrašas „J. Lašas“. Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje saugomas (p. 200) instrumentas, pagamintas tarpukariu, jame įpintas augalinis ornamentas – karpytlapė žolelės šakelė. Kupiškio etnografinio muziejaus fonduose (p. 201) saugomos labai šviesios spalvos, kažkodėl smarkiai pablukusiais ornamentai kanklės, iš kurių metrikos pagaminimo datą nustatyti sunku.
Dar ketverios saugomos Kauno miesto muziejuje (202, 203, 205, 206, 209, 238). Jos panašios į kitas, maždaug 1980 metais datuojamas, – visas puošia Gedimino bokštas, gausu tulpių ir kitokių tautinių ornamentų. Utenos kraštotyros muziejus (p. 204) iš paties J. Lašo instrumentą įsigijo 1978 metais. Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje saugomos J. Lašo kanklės, įsigytos 1985 metais iš E. Jankauskienės, yra tokios pat. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (p. 208, 235,238, 239) saugomų J. Lašo kanklių ornamentai išpiešti net keliomis spalvomis: žalia, raudona, nauji rudos, gelsvos atspalviai. Arklio muziejuje (p. 210) esančios datuojamos 1930 metais. Jos 2015 metais gautos iš Surdegio miestelio gyventojos Veronikos Genčiauskienės. Tai puošnus egzempliorius: instrumento dėžė gausiai ornamentuota, dvispalvė – šviesiai geltona, su raudonmedžio spalvos pakraščiais. Devyni puslapiai iš beveik 330 skirti kankliuotojų bei meistrų fotografijoms, tarp jų ir J. Lašas. Sėdi kartu su vargonininku Petru Vinkšneliu jaunų „Pavasario“ draugijos kankliuotojų būryje, o kad Svėdasuose, – pažymėti pamiršta.

Ypatingos J. Strimaičio užsakymu pagamintos net 24 stygų kanklės su tonaciniais keltuvais: stygos ištemptos per visą plotį, ilgas, išlenktas ir metalinis jas laikantis blokelis. Veržikliai irgi metaliniai. Šiose kanklėse itin akivaizdi Rudžio, Krekenavoje gyvenusio meistro, įtaka: minėto kanklių meistro ir J. Lašo darbai beveik nesiskiria, kartais net specialistui iškyla problemų, siekiant nustatyti autorystę: pavyzdžiui, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomo instrumento metrikoje įrašyta, kad jas padarė J. Rudis, tačiau, atidžiau patyrinėję, specialistai šio darbo autoriumi pripažino svėdasiškį meistrą.