Rubikių kaimo gyventojas Alvydas Diečkus kolektyvizaciją mena iš mamos pasakojimų, tačiau penkių dešimtmečių kaimo nuopuolius ir pakilimus, kuriuos sąlygojo vienokia ar kitokia valdžia, išgyveno pats. Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
Laukų tyrais virtę kadaise buvusių jaukių kaimelių ar viensėdžių vietos nūnai išraižytos tiesiais, jau beužželiančiais melioracijos grioviais, nė ženklo nepalikusiais buvusių upelių vingių žavesio. Į amžinybę išeina karta, dar menanti tikro lietuviško kaimo grožį, išgyvenusi kolektyvizaciją. Jaunimui – tai jau tik savo ištakų paieškos, senelių ir tėvų tragizmo suvokimas, kurio taip reikia ateičiai, nes, kaip sakoma, be praeities nėra ateities.
Pabandykime sugrįžti į prievartinės kolektyvizacijos 1949 – uosius, 1951 – uosius metus, kai geriausi ūkininkai ne tik buvo nuvyti nuo žemės, jų turtas nacionalizuotas, o patys ištremti į Sibirą. Kaimą ištiko skurdas, fizinis ir dvasinis. Prievarta, dažnai ir grasinimais į kolūkius suvyti žmonės neturėjo ūkinės patirties, o prievartinis darbas, žinant, kad už metų darbą kolūkyje parsineši pusmaišį grūdų, nebuvo ir negalėjo būti produktyvus. Buvusias ūkininkų sodybas kaipmat nugyveno atsitiktiniai į juos suleisti gyventi žmonės. Tarybinė propaganda pūtė miglą, kaip gerai gyventi kolūkiuose, kaip kasmet gerėja žemdirbių gyvenimas, tačiau tikrovė buvo visai kitokia, vėliau palydėta melioracijos, dar vieno sodybų naikinimo vajaus.
Antai rubikietis iki kaulų smegenų, buvęs „Anykščių šilelio“ kolūkio vyriausiasis agronomas, 50 metų dirbęs gimtinės laukus ir tik prieš keletą metų palikęs Burbiškio agroserviso kooperatyvo vadovo postą, kolektyvizaciją prisimena iš mamos pasakojimų. Jo šeimos gyvenimas buvęs neįtikėtinai sunkus, nes tėvo neteko sulaukęs vos ketverių, tad vaikystėje mamai jau padėdavo vežti šieną ne tik sau, bet ir kolūkiui, paaugęs jau grėbdavo su arkline „grėbelka“. Tik sukurtiems kolūkiams vadovavo ne gaspadoriai, dažniausiai „politrukai“. „Mama man yra sakiusi, kad už darbo kolūkyje metus gavo pusmaišį grūdų, tik vėliau pradėjo mokėti šiokį tokį piniginį atlyginimą, – prisiminė A. Diečkus. – Šeimos maitintoja buvo vienintelė karvutė, kuriai šieną tekdavo valtimi parsiplukdyti iš Rubikių ežero Didžiosios salos, parsivežti ir išdžiovinti. Jau paaugusius mama mane ir seserį pėsčius iš Rubikių vesdavosi į Anykščius, kad galėtume pastovėti eilėje ir savaitei nusipirkti duonos. Vadinamosios „kerzavos“ parduodavo žmogui po 2 kepaliukus, tačiau kol pareidavome, kepaliuką ir suvalgydavome. Kokia skani ji būdavo!..“
Vėlesnis sodybų tuštėjimo metas dėl melioracijos vyko jau A. Diečkaus akyse. „Prie Rubikių ežero buvusio, viensėdžiais pasklidusio Rubikių kaimo gal tik viena sodyba belikusi, – pastebėjo A. Diečkus. – Kolūkiui prireikė netoli ežero įrengti ganyklas, tai nuo žemės paviršiaus nušlavė senas Tylų, Augustinų, Baniūnų, Žąsinų, Puodžiūnų, Andrikonių, Kazlauskų sodybas. Jų savininkai išpuoselėtas sodybas itin brangino ir nė už ką nenorėjo keltis į kuriamas kolūkines gyvenvietes, tačiau žmonių interesų ir skausmo niekas nepaisė. O juk prie ežero buvusi, XIX a. pradžioje po didžiulio gaisro į vienkiemius išsiskirsčiusi kaimo bendruomenė turėjo savastį, tradicijas, vertybes, kurios buvo sunaikintos kartu su jų sodybomis… Melioracija nušlavė ir Pagubrio, ir Dilių kaimus. Ten, rodos, 28 sodybos buvo, o likę tik dvi. Į gyvenvietę buvo suvytas senasis Bičionių kaimas. Melioracija apie 1977 – uosius metus atsirito ir iki mūsų sodybos. Išsikėlėme, kad ir kaip širdį skaudėjo. Prisimenu savo kvapą turėjusį gyvenamąjį namą, pirtelę, miškelį, kuriame dygdavo grybai, – nieko nebeliko. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atgavau savo tėvų žemę, tačiau dešimtmečiai jau pririšo prie gyvenvietėje sumūryto namo. Jame užaugo mano vaikai, tačiau su jais ir anūkais pasodinome medžių senojoje sodybvietėje. Jie bujoja, tačiau jaunimas jau nejaučia tokios nostalgijos senajam kaimui kaip mano karta, juos vilioja užsienis, didmiesčių blizgesys“.
Kol kaimo žmonės skurdo, tarybinė propaganda visais kanalais liejo „tarybinio gyvenimo pasiekimus ir pranašumus prieš kapitalizmą“, gyrėsi naujom gyvenvietėm, kasmet proporcingai didėjančiu derliumi ir primilžiais. Didžioji dalis žmonių tuo piktinosi, ypač socialistinio lenktyniavimo ir komunistinio darbo tuštybe, rajoninių, respublikinių ir net sąjunginių vėliavų teikimo šventėmis, tačiau per ilgus dešimtmečius apsiprato, nes, kaip sako liaudies patarlė, šuo ir kariamas pripranta. Apie tuos pasiekimus žmonės net anekdotus kūrė, kaip antai: „Rašo partijos šulai ataskaitą Maskvai, vietoj vieno užauginto paršo skaičių padidinę dešimteriopai. Iš ten gauna atsakymą, kad vieną reikia pristatyti Maskvai, o devynis sau pasilikti“.Tai ko čia skųstis, kad blogai gyvenama, kad Maskva skriaudžia? Būta vajų auginti kukurūzus, išnaikinti nuo seno lietuvišką kultūrą – dobilus, tačiau tik kai kurie ūkių vadovai nepaklusdavo partiniams tikrintojams, juos apgaudinėdavo, tačiau tokių gaspadorių vadovaujami kolūkiečiai gyveno geriau.
„Antai 1953 – 1957 metų tuometinis rajono laikraštis „Kolektyvinis darbas“ ypač prieš tarybines šventes mirga aukštais kolūkiečių pasiekimais, stalinistiniu rūpinimusi kaimo žmonėmis. 1953 m. balandžio 1 d. „Kolektyviniame darbe“ į žemdirbius kreipiamasi šūkiu: „Šiuo metu pagrindinis rajono kolūkių uždavinys yra nedelsiant baigti pasiruošimą pavasario laukų darbams, aukštu agrotechnikos lygiu, trumpiausiais terminais įvykdyti vasarinių kultūrų sėją. Visas jėgas mobilizuokime kovai už aukštų derlių išauginimą!“, o Spalio švenčių išvakarėse laikraštis mirga žemdirbių kolektyvų dovanomis didžiajam spaliui…
Socialistinio lenktyniavimo pirmūnai iš laikraščio puslapių neprapuolė iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Tačiau prievarta, socialistinio lenktyniavimo tuštybė padarė savo, jaunimą išvijo į miestus, didžiąją dalį padarė kosmopolitais, kuriems ne taip jau ir svarbu, kur būti, kur gyventi, jiems aktualiausia materialinė gerovė.
Važinėdamas po kaimus neretai išgirstu pagyvenusių žmonių aimanas, kad „prie ruso buvo geriau.“ Visi turėjo darbo, neblogai gyveno, o dabar skursta iš varganos pensijos. Kolektyvizacijos pasekmės tebesitęsia ir dalies žmonių mąstymo laikas neįgalus pakeisti. Kita vertus, XX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais dalis kolūkių jau buvo prasigyvenę, žmonės dirbo ir neblogai uždirbdavo, tačiau ir tokius nušlavė kolūkių griovimo banga. Per kolektyvizacijos metus žmonėms buvo išmuštas nuosavybės jausmas, juk kas kolūkio tai ne tavo, dalinai toleruojamos vagystės iš kolūkių. Atgimimo metais žmonės nesusigaudė, kas vyksta, ir jų kolektyvinio triūso vaisius skynė apsukrūs vaikinai, pusvelčiui nusipirkę tvartus, dirbtuves, užstatę juos bankams, paėmę paskolas ir dingę su pinigais. Paliko griuvėsių, kurie neretam kaime ir šiandien primena išgyventus nuopuolius ir tragedijas.
Kas jau kas, o kolūkių pirmininkai „prie ruso“ tikrai gerai gyveno, kai kurie netgi buvo tapę savo valdų karaliukais. Tad maloniai nustebino buvusio vieno ekonomiškai stipriausių kolūkių „Gimtoji žemė“ pirmininko Antano Abraškevičiaus pastebėjimas, kad dabar kaime geriau gyventi, nereikia veidmainiauti, meluoti, lankstytis prieš partijos šulus. Pasak jo, ūkininkai dirba sau ir, jeigu dirba apgalvotai, gali užsidirbti ir visai neblogai gyventi.
