Nematomas frontas: „arionai“ Butėnų sodžiuje

Jau ir Butėnų sodžiuje driekiasi kovos su kenkėjais frontas: sodiečiai ginasi nuo invazinių šliužų, atvykėlių iš Pietų Europos. Pajuokaujant – dar viena globalizacijos, plačios prekybos dovana. Manoma, kad kenkėjai, jie moksliškai vadinami Luzitaniniais arionais, į mūsų šalį pateko iš Portugalijos, Ispanijos ar kitų pietinių kraštų kartu su gėlėmis, pasislėpę vazonėlių žemėje. Jie pasirodė pernai ir jau įsitvirtino  slėnyje, prie keliuko į kapines, tačiau vis atkakliau bando persiristi per pagrindinę kaimo gatvę. Tarsi kokie nelegalūs, alkstantys geresnio gyvenimo migrantai, norintys pereiti valstybinę  sieną,  jie bando užvaldyti vis didesnius plotus…

Pasak sodiečių, židinys tarsi ir aiškus:  kažkur netoli kapinių, slėnelyje, ten, kur tęsiasi daržai pilietės, kuri verčiasi prekyba gėlėmis ir, kaip kalbama, nerealizuotus vazonėlius kartu su jų turiniu kaip trąšą parsigabeno į butėnišką dirvą. Tačiau tai tik spėjimas, nes galėjo tie emigrantai atkeliauti ir kitokiu būdu.

Pastebėti pirmąkart buvo po smagaus lietaus jau pernai vasarą. Iš karto pasirodė pulku, išgąsdino – rodėsi jų sustabdyti nepavyks. Tačiau kantrių sodiečių dėka invazija stabdoma. Nematomas frontas driekiasi tuoj už vieškelio. Atkaklūs, senų laikų užgrūdinti sodiečiai Rimanta ir Kęstutis Žvirbliai kiekvieną vasaros rytmetį pradeda šliužų medžiokle. Dažniausiai tuo užsiima darbščioji ir kantrioji moteris – sugauti padarai pradžioje renkami į beveik litro talpos dėžutę nuo kavos, po to sandėliuojami į didelius kibirus, uždengiami dangčiu, o ant kurio dėl viso pikto uždedamas akmuo. Užbėrus žiupsnelį druskos, viską graužiantis, naikinantis ir šiaip nemalonus neįprastos išvaizdos padaras nusigaluoja ir supliūkšta.  Į kibirą jų telpa nesuskaičiuojamai daug.

Sugaištamas brangus rytmečių laikas, kainuoja ir druska, kurios per sezoną sunaudojo jau daugiau nei dešimt kilogramų. Druskos linija nuolat atnaujinama ir driekiasi pievute tuoj tuoj už asfaltuotos kaimo gatvės. tačiau veik kas rytą po keletą ateivių būna prasmukę į ginamą teritoriją. Jų pririnkę jau penkis didžiulius kibirus nuo dažų – kiekvienas gerokai didesnis nei dešimties, gal ir visų penkiolikos litrų, talpos. Tik įsivaizduokime, jei jie būtų laisvai gyvenę, – iš kiekvieno vidutiniškai per metus atsiranda apie du ar net keturis šimtus jauniklių. Žinoma, dalis neišgyvena, tačiau jei nors pusė jų pasisėtų po daržus ir laukus, tai sunaikintų derlių, nugraužtų visus gražius ir naudingus bei nenaudingus žolynus.

Žvilgtelėjau į žiniasklaidos kanalus, pasidomėjau, ką apie tai kalba specialistai. Aplinkos apsaugos ministro patarėjas Marius Čepulis LRT televizijai yra sakęs, kad ministerijai problema žinoma, ruošiamasi planingai ir efektingai kovai. Šių metų vasarą buvo žinoma apie 170 vietų, kuriose jau pastebėti invazinių šliužų židiniai. Pažymėtina, kad jie užplūdo net regioninius parkus, jų surandama Belmonte, Verkiuose, taip pat ir Panevėžio turguje. Pasak valdininko, žmonės jau dabar gali kreiptis į savivaldybes ir prašyti pagalbos, lėšų kovai su kenkėjais. Girdėję, kad šitie invaziniai padarai jau visiškai užplūdę Kauno Ąžuolyno parką, dėl jų gausos ten nėra kur kojos padėti, o šliužai mistiškai, kaip apokalipsės vaizdiniuose, krenta nuo ąžuolų šakų. Žvirblių anūkė, pusmetį studijavusi Balonijos universitete Italijoje, ten taip pat matė tokių šliužų gausybę.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro specialistė Grita Skujienė teigė, kad laboratorijoje atliekami tyrimai, rengiama metodika, kaip efektyviau kovoti su šliužais. Siūlomi pasaulyje jau išbandyti metodai – gaudyklės ir įvairūs cheminiai preparatai, kurių sudėtyje yra geležies fosfato ir metaldehido. Šiomis nuodingomis medžiagomis pasmaguriavę šliužai nugaišta. Kai kuriose šalyse, pvz., Norvegijoje – tie šliužai gyvena ir ten, rengiamos kenkėjų gaudynės, kuomet jų rinkti išeina ištisos bendruomenės.

Ar tokių kenkėjų naikinimas –  tik paprastų kaimo žmonių rūpestis, gal turėtų prie to aktyviau prisidėti ir valstybė? Juk ir butėniškius palengva apima panika – nors kenkėjai renkami, tačiau tai daro tik dalis gyventojų, o šliužų, jau persiritusių per plentą, pastebėta prie Apaliutės gryčios, prie Navikų ir net didžiojo kaimo kryžiaus. Jų pilna ir Kėkštagalyje, ir prie Bobakalnio. Jie glaudžiasi aukštoje žolėje, tarp akmenų, po kelmais, kuomet ilgai tęsiasi šiltas ir sausas oras,  tarsi pranyksta, tačiau, vos palyja, tuoj pasipila kaip iš gausybės rago. O kad juos lestų gandrai ar kokie kitokie paukščiai… Nors pasakojama, kad invazines būtybes noriai lesa kažkokios rūšies (tarsi bėgūnėmis vadinamos) antys. Pasiekė gandai, kad nelauktų padarų jau yra ir Svėdasuose – šliužai pastebėti Alaušo ežero pakrantėje esančios Vilniaus gatvės sodybose. Viešėdamas savo tėviškės Butėnuose susidūriau su tais migrantais ir aš – primečiau, kad beveik dešimties centimetrų ilgio, pajutę pavojų besiriečiantys, susitraukiantys. Kelis nufotografavau, o po to, kaip sąmoningas pilietis, priminęs batu sutraiškiau.