Kalbant apie kultūrą, kurią kuria rajonų kultūros centrai, išsiskiria dvi nuomonės: vieni teigia, kad ji reikalinga ir todėl remtina, o kiti mano, kad pernelyg mėgėjiška, todėl nereikia jos ir finansuoti.
Diskusija, ar kultūros centrų kuriama kultūra yra menas, kiek tas menas vertingas ir teikiantis dvasinio peno, tęsiasi ilgus metus. Esą kultūros centrai gerai dotuojami, tačiau nekuria aukštos, išliekamąją vertę turinčios kultūros, o užsiima mėgėjiška veikla, skirta labiau saviraiškai nei visuomenės kultūros laukui plėsti. O mėgėjai turėtų linksmintis už savus pinigus.
Pirma paklausčiau – kas yra „gera dotacija“?
Vis dėlto tokia nuomonė yra iš dalies teisinga. Dažniausiai, kokį kolektyvą bepaimtume – šokių, dainų, muzikantų, teatro ar kitą, rajonų kultūros centruose tik kolektyvo vadovas yra profesionalas, o kolektyvą sudaro mėgėjai. Galbūt tarp jų įsimaišo vienas kitas, turėjęs rimtesnį sąlytį su menu, tačiau tai nėra profesija – ne aktorius, ne šokėjas, ne dainininkas.
O kartais ir kolektyvo vadovas taip pat ne profesionalas, tik savamokslis, turįs talentą „nuo Dievo“. Iš kur ten prisikviesi profesionalą į filialą kokiam užkampy, benykstančio kaimo glūdumoje, kur nebelikę nei mokyklos, nei medicinos punkto, nei pašto, tik bažnyčios varpas atvykstančio klebono dėka dar skamba kada ne kada.
Vienas esminių mėgėjiškos ir profesionaliosios kultūros skirtumų yra tai, kad profesionalus menininkas visą savo laiką skiria menui ir iš to pragyvena, o mėgėjas menui skiria tik tiek, kiek gali po darbo, šeimos ir kitų veiklų. Ar galima tikėtis, kad abu jie sukurs lygiavertį kūrinį?
Profesionalusis menas taip pat gauna dotacijas. Lyginant su mėgėjų kolektyvų finansavimu – milžiniškas. Užmokesčiui, kostiumams, scenografijai, kitoms reikmėms. Vienam projektui skiriama suma gali gerokai viršyti metinį kultūros centro biudžetą. O mėgėjai, galima sakyti, ir šiaip „linksminasi už savo pinigus“.
Tačiau ar reikia lyginti? O lyginant – vertinti? Manau, profesionalioji kultūra neatsiejama nuo mėgėjiškosios. O gal be jos net neišgyventų.
Prisiminkime, kad visa nūdienos profesionalioji kultūra išsirutuliojo iš kadaise buvusios mėgėjiškosios, o mėgėjiškoji susiformavo iš primityviosios, pirmykštės kultūros, kurią šiandien vertiname ne mažiau nei profesionaliąją.
Be to, pirmieji būsimojo genijaus žingsniai į meną prasideda ne profesionaliame kolektyve, o nuo mamos lopšinių, dainuojamų intuityviai, norint nuraminti, nuo aplinkos, kurioje mato suaugusiųjų veidų išraiškas, kaip jos keičiasi mylint ir barantis, ilgintis, nekantraujant, meluojant, džiaugiantis ir kenčiant skausmą. Menininkas išauga iš žmogiškųjų patirčių.
Patys keliaudami po svečias šalis, veržiamės ne vien pripažintus kūrėjus pamatyti ar išgirsti, bet ieškome tos šalies autentikos, išsaugotų tradicijų, atsiskleidžiančių mėgėjiškoje kultūroje.
Rajonų kultūros centrai kuria tokią kultūrą, kokią pavyksta esamomis aplinkybėmis sukurti. Vieni profesionaliau, kiti – labai mėgėjiškai. Lygis priklauso ir nuo konkretaus kolektyvo įdirbio bei ambicijų. Yra kolektyvų, į kuriuos nariai ne tik ateina išreikšti save, bet ir gilinasi, mokosi, ugdo savo gebėjimus ir taip siekia meistriškumo. Nesitenkina tuo, ką randa sandėliuose, bet rengia projektus, kad pritrauktų lėšų. Bet esama ir tokių, į kuriuos žmonės susirenka tik praleisti laisvalaikio ir „išlieti dūšią“ dainoje ar šokyje, užsimiršti nuo kasdienybės. Ne kurti kultūros, o dėl savęs. Bet ir tai, kad įtraukiama grupelė žmonių į veiklą, kuri paruošusi kad ir mėgėjišką pasirodymą, parodo jį savo kaime, vėliau išvažiuoja į festivalį ir pamato kitus, – jau plečia jų akiratį. Ne tik jų, bet ir jų šeimos narių.
Tikrai – skirtumai tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo, tarp meno ir saviraiškos yra išmatuojami. Išskirtinėms, aukšto meninio lygio programoms rajonų kultūros centrai rengia atskirus projektus, kuriuose numato kviesti profesionalius atlikėjus. Kiek publikos sutraukia tokie projektai – kita tema, nebe apie kuriamos kultūros lygį, o apie visuomenės kultūrinį akiplotį.
