Niūronys: pakirstas balandis…

Vos šešetą kilometrų nuo Anykščių nutolęs Niūronių kaimas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minėtas prieš tris šimtmečius. Kaimas niekada nestokojo gyventojų, niekada nebalansavo ant išnykimo ribos. Jame gyvenamąją vietą šiuo metu deklaruoja 69 gyventojai. Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, Niūronys kaip joks kitas kaimas rajone išlaikė etnografinius akcentus, jame yra lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno memoralinis muziejus, du žirginio sporto klubai ir Arklio muziejus.
Neatsitiktinai pilnas paslapties kaimas, kuriame ir gėris, ir šviesa, ir tragedijos didžios telpa ir į spalvingą istorijos pasaką skleidžiasi, garsėjo partizanų veikla. Čia šilų  ramybėje ir atmintyje sustingęs tauriųjų pokario kovotojų prieš okupantus pralietas kraujas. Tas pakirstas balandis iš tolimų 1951-ųjų tegu nepamirštamas pasilieka.

Amerikietiška svajonė

Boleslovas Mieliauskas, kilęs nuo Viešintų, apie pasiturimą ir šviesesnį gyvenimą Lietuvoje galvodamas sumanė užsidirbti Amerikoje. Sveikata trykštančiam ir darbščiam vyrukui galimybės neribotos – kasyklos, fabrikai, didžiuliai fermerių ūkiai. Ir doleriai, doleriai žali, Dievo akimi, prezidentų portretais pažymėti banknotai.
Daugiausiai darbavosi Čikagos skerdyklose ir visur su broliu Edvardu, kuris iš Amerikos taip ir nesugrįžo. Didesnę sumą sudaręs, tuoj siųsdavo į tėvynę, kur patikimi artimieji pirko žemę, didelius plotus, nors nelabai derlingus smiltinguose, o kai kur ir raistų tyrais turtinguose Niūronių šiluose. Dešimtys hektarų, erdvu, smagu. Kuomet plotas išaugo iki 100 hektarų, nusprendė, kad jau gana, ir sugrįžo. Pridėjus dar ir tetos vardu nupirktus plotus susidarė visas 150 hektarų. Vedė jau gerai subrendęs, įsižiūrėjo ir jau nepaleido Teklę Kriaučiūnaitę iš Storių. Statėsi trobesius, kur galėjo, gerino žemelę, didžiu džiaugsmu augo gausi šeimyna – brolis ir penkios seserys. Kasdieniai rupūs darbai bei šventadieniai su atokvėpiu ir malda – namuose ar bažnyčioje, toje akmeninėje šventovėje ant upės kranto Andrioniškyje.

Žolyno tragedija ir pokario ūkanos

Kuomet sovietai vėl vokiečius išstūmė ir Antrojo pasaulinio karo frontas nusirito, jauni apylinkės vyrai apsiginklavo ir ėmė slapstytis miškuose ir sodybose įrengtose slaptavietėse. Pirmieji karo lauke nepatyrusių vyrų su krašte siaučiančia okupacine kariuomene susidūrimai buvo tragiški, žūdavo kartais ir po kelias dešimtis vyrų.
Joninių išvakarėse Niūronių pamiškėje susidūrime su rusų kareiviais žuvo septyni Jono Biliūno-Žolyno būrio partizanai. Suvarpytus kulkų, žiauriai sužalotus kūnus sodiečiai atvežė prie kapinaičių, nuprausė, perrengė, sudėjo į skubiai sukaltus karstus ir garbingai palaidojo.
Šiluose šviesiuose vietinių gyventojų globojami nuolatos glaudėsi partizanai. Išliko čia jie ir po didžiosios 1949 m. tragedijos Šimonių girioje. Tais pat metais neva už antisovietinę veiklą, kažkokiam nedorėliui įskundus, gimnazistą Balį Mieliauską areštavo. Pakamavę tardymuose, 10 metų atseikėjo ir į lagerius prie Balchašo ežero išgabeno, o 1954 m. Kazachstane jis žuvo. Giminės išsaugojo tik kelis šio tėvynę mylėjusio jaunuolio laiškus: “Skaudu pasiliko prisiminus. Pernai tokiu laiku atsiskyriau nuo jūsų, palikau saulėtus laukus ir girias. Ir kaip gi vėl sugrįžti pas jus, nors kartą pamatyti savo mylimą tėvynę, pailsėt Lietuvos girių paunksmėj…” 

Rūsčią dieną nuolat
menam…

„Prapuolėm, Petras mus išdavė…”, – tarė tą popietę pro Mieliauskų trobos duris įžengęs partizanas Albertas Pakenis-Jūreivis. Emilija, vyriausioji iš Mieliauskaičių, buvo jo mylimoji. Greitai sumetė, kaip gelbėti bėdon patekusius vyrus. Kartu su jaunesne sese Onute nubėgo į jau įkurto kolchozo fermą, pasikinkė arklį ir į vežimą paguldžiusios visai jėgų netekusį Jūreivį išsiskubino į mišką. Surado dar keturis bendražygius: Antaną Bagočiūną-Dūmą, Justiną Puodžiūną-Šerkšną, Vytautą Pačinską-Audrą ir Povilą Budreiką-Debesį – be gyvybės ženklų gulinčius. Sunešė į vežimą, užmetė šiaudų ir spėriai slėptuvės link pajudėjo. Gal kilometrą pavažiavus miško keliuku susidūrė su stribais ir rusų kareiviais. Pasipylė šūviai – visus begulinčius vežime suvarpė. Emilija šaudė iš automato, ją sužeistą pribaigė durtuvu. Augalota dvidešimtmetė, kuomet atkasė – kaukolė buvo pramušta, perlaužtas šlaunikaulis, o Onutė smulkesnė, vos septyniolikos, dar vaikas, kiek ten jos tebuvo. Gulėjo visi numesti Anykščių stribyno kieme. Tą vietą dabar žymi juodo granito paminklas. 
Genutė prisimena, kaip su mama suklaupusios meldėsi ir laukė, kada seserys sugrįš. Naktį Onutė susapnavo, kad skęsta – jau sapnas nelaimę pranašavo…. 
Tuoj B. Mieliauską areštavo, keletą dienų pralaikė stribyno rūsiuose, gyvulius, geresnius daiktus „konfiskavo”, po to visus ištrėmė, gyveno 1951-1957 m. Sibire, Irkutsko srityje. Sugrįžo, bet gyveno jau sielvarto ir ilgesingo liūdesio gaubiami. Dabar tebėra gyvos trys seserys: tėviškės sodybą atkūrusi Genovaitė Žarskienė, Stasė Viburienė ir Vanda Titova. Ši nežinia kokio vėjo sugauta, kaip sakoma, „pagal komjaunuolišką kelialapį” išvyko uždarbiauti į plačiąją tėvynę. Dirbo ir traktorininke, ir statybininke, o ištekėjusi už Pavolgio ruso, pasiliko gyventi Kazachstane. Jau našlė, leidžia savo dienas nuobodžiame Azijos kaimelyje. Dukros Svetlana pardavėja, o Tatjana, tarsi savo lietuvišką kilmę patvirtindama, laiko karvių, daro sviestą, varškę ir artimiausiame mieste parduodama neblogai verčiasi.

Judo pinigai

50 000 rublių.  Stribai kalbėjo, kad tiek visiems žinomas Petras gavo mirčiai atidavęs partizanus. Pernai Panevėžyje buvęs teismas, kuriame tas pats Petras buvo kaltinamas šiuo nusikaltimu. Deja, mūsų teisingumas nesugebėjo ne tik nuteisti, bet ir pasmerkti to žmogaus. Dievas jam tegul atlygina. Pritrūko įrodymų, mat neatsirado nė vieno tiesioginio liudininko, mačiusio, kaip gėrimas buvo atneštas, kaip vaišinamasi. Iš kur gi bus, jei tą pačią dieną, taip ir neatsigavę nuo svaiginančio nuodo, buvo sušaudyti. Tik P. Budreika-Debesis sunkiai sužeistas buvo apklaustas. Tik gaila, kad jo bylos nepavyko Lietuvos Ypatingajame archyve gauti – tarsi kažkur išnešta, kažkas skaito, o gal ir visai pražuvusi…
O praeitą sekmadienį beveik trys dešimtys Anykščių Dariaus ir Girėno kuopos jaunųjų šaulių, bičiulių daugiau negu 30 000 pagarbios atminties žingsnių skyrė prieš 65 metus žuvusiems Žėručio partizanams – žygiavo maršrutu: Anykščiai – Gyliai – Migdoliškis – Latava – Butkiškis – Andrioniškis – Niūronys – Anykščiai bei dalyvavo paminėjime prie paminklinio kryžiaus Niūronių šile.