Svėdasų Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos 1952 metų laidos abiturientai savo draugus, artimuosius, pažįstamus, buvusius mokytojus maloniai nustebino šios vasaros pradžioje pasirodžiusia prisiminimų knyga „Iš kur ištrepsėta ir kur nutrepsėta…“ Šią 184 puslapių nespalvotomis nuotraukomis iliustruotą knygą iš savo ir bendraklasių prisiminimų sudarė daugiau kaip tris dešimtmečius Enciklopedijų leidykloje išdirbęs, daugybę enciklopedinių leidinių, žodynų parengęs lituanistas Bronius Kurkulis, o išleido vilniškė leidykla UAB „BMK LEIDYKLA“.
Svėdasų Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos 1952 metų laidos abiturientai savo draugus, artimuosius, pažįstamus, buvusius mokytojus maloniai nustebino šios vasaros pradžioje pasirodžiusia prisiminimų knyga „Iš kur ištrepsėta ir kur nutrepsėta…” Šią 184 puslapių nespalvotomis nuotraukomis iliustruotą knygą iš savo ir bendraklasių prisiminimų sudarė daugiau kaip tris dešimtmečius Enciklopedijų leidykloje išdirbęs, daugybę enciklopedinių leidinių, žodynų parengęs lituanistas Bronius Kurkulis, o išleido vilniškė leidykla UAB „BMK LEIDYKLA”.
Apie prisiminimų knygos atsiradimą sudarytojas Br. Kurkulis paaiškina pratarmėje:
„Sumanymas paprašyti klasės draugus parašyti po pluoštelį atsiminimų kilo rengiant Svėdasų vidurinės mokyklos (dabar Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija) 1952 m. abiturientų laidos susitikimą Svėdasuose po 60 m. nuo mokyklos baigimo.Į tą susitikimą 2012 m.birželio 16 d. susirinkome tik šešiese : Stasė Baronaitė, Milda Čepienė (Gudonytė), Gvidas Kazlauskas, Bronius Kurkulis, Danutė Peželienė (Kindurytė) ir Regina Sasnauskienė (Vanagaitė). Iš 29 tais metais baigusių mokyklą 13 jau nebėra gyvųjų, apie 3 neturime žinių, 3 sunkiai sirgo, likę 4 galėjo dalyvauti, bet atsirado įvairių kliūčių. Kai kurie dalyviai prisiminimus papasakojo ar paskaitė per susitikimą, kiti atsiuntė man juos vėliau. Sudėjau tuos rašinius pagal autorių pavardžių abėcėlę, šiek tiek palyginau, pataisinėjau pastebėtus netikslumus. Žinoma, tie rašinėliai skirti pirmiausia saviškiams- klasės draugams, bičiuliams, kuriems aprašomojo meto aplinka, realijos yra pažįstamos… Nors nei vienas iš mūsų nesame literatas, atsiminimuose vienaip ar kitaip pasireiškia juos rašiusiųjų požiūris tiek į savo pačių gyvenimą, tiek savojo meto tikrovę. Juos skaitydami turėsime progos mintimis pakeliauti seniai užžėlusiais, neretai akmenuotais ir duobėtais jaunystės takais ir pamatyti, kur jie ilgainiui nuvingiavo. Tikiuosi, jog kartu tai bus šioks toks įnašas ir į mūsų mokyklos istoriją.”
Akivaizdu, kad prisiminimų knyga „Iš kur ištrepsėta ir kur nutrepsėta…” yra vertinga istoriniu požiūriu, nes čia labai įdomiai, įtaigiai aprašoma Svėdasų krašto praeitis, atskleidžiama to laikmečio buitis, perteikiami Antrojo pasaulinio karo epizodai, pokario metų baisumai. Iš tolimo laiko į mus pažvelgia prisiminimų autorių kelyje sutikti jų artimi žmonės, pedagogai, moksladraugiai. Šiems 1952 metų laidos abiturientams teko nelengva dalia, nes vaikystė ir jaunystė buvo palytėta skaudžių įvykių: Lietuvos okupacijos, Antrojo pasaulinio karo, partizaninės kovos, niekuo nekaltų žmonių trėmimo į Sibirą, įvairiausių nepriteklių. Todėl neatsitiktinai beveik visuose prisiminimuose galima perskaityti pasakojimus apie šiurpius vaizdus, matytus Svėdasų centre, kur prie „stribynės” gulėdavo ant grindinio numesti išniekintų, žvėriškai nukankintų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kūnai. Moksleiviai regėjo tarp nužudytų Lietuvos partizanų ir kai kuriuos Svėdasų gimnazijos mokytojus, kurie pasirinko kovotojų kelią. Ne vieno prisiminimų autoriaus artimieji patyrė areštus, kankinimus už partizanų rėmimą, tremties baisumus. Už tai, kad neišdavė Tėvynės Lietuvos ir nestojo į komjaunimą, netapo sovietinio gyvenimo „šaukliais” daugelis jaunuolių buvo persekiojami, baigus mokyklą, jiems išduodamos neigiamos charakteristikos, tokie Svėdasų mokyklos auklėtiniai aukštosiose ar specialiose vidurinėse mokyklose negalėjo įsigyti norimų profesijų.
„Ištrepsėję” iš Svėdasų vidurinės mokyklos ( tuomet Vaižganto vardu sovietinė valdžia ją vadinti jau buvo uždraudusi) 1952-aisiais abiturientai surado savo gyvenimo kelią. Nors jaunuolių iš Svėdasų krašto laukė daugybė išbandymų, sunkumų, bet jie kantriai siekė naujų mokslo žinių, darbavosi įvairiose gyvenimo srityse. Apie tai ir pasakoja dešimt prisiminimų autorių. Ona Baranauskaitė (Skemundrytė) ilgus dešimtmečius išdirboTelšių rajkoopsąjungoje, paskui – Panevėžio suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė”. Stasė Baronaitė, pasirinkusi bibliotekininkės darbą, uoliai triūsė daugiau kaip tris dešimtmečius Troškūnuose, pelnė daugybę apdovanojimų ir skaitytojų pagarbą. Milda Čepienė (Gudonytė) su pagyrimu baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą ir daug dešimtmečių sąžiningai dirbo statybinių medžiagų kūrimo, gamybos, naudojimo statybose srityje, įvairiose šalies statybinių medžiagų gamyklose, Statybos reikalų komitete Vilniuje. Gvidas Kazlauskas, baigęs Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultetą, savo įgytas žinias pritaikė praktiškai dirbdamas inžinieriumi Biržų rajono Parovėjos mašinų- traktorių stotyje, Utenos remonto- technikos stotyje, direktoriumi Troškūnų remonto- technikos stotyje. Gabus specialistas, puikus organizatorius veikiai kilo karjeros laiptais. Jam buvo patikėtos
Lietuvos žemės ūkio akademijos administracijos ir ūkio reikalų prorektoriaus, Darbų saugos ir praktinio mokymo katedros vedėjo, Darbo sąlygų gerinimo tyrimo laboratorijos vadovo bei kitos atsakingos pareigos, suteiktas mokslinis docento vardas. Jis apsigynė technikos mokslų daktaro disertaciją, parašė apie 60 mokslinių straipsnių, apie 50 mokslo populiarinimo straipsnių, apie 30 knygų ir brošiūrų, yra trijų išradimų bendraautoris ir pan. Pranas Kemundris, įgyjęs institute pramonės elektros įrenginių specialybę, iki užtarnauto poilsio sėkmingai darbavosi Juodupės vilnonių audinių fabrike”Nemunas”, vėliau- Panevėžio linų kombinate. Broniui Kurkuliui likimas lėmė muziejininko darbą Dionizo Poškos Baubliuose Bijotuose, Vilniaus kraštotyros muziejuje, paskui daugiau kaip trisdešimt metų sekė darbas Enciklopedijų leidykloje. Dar septyniolika metų išdirbo leidykloje „Alma littera”. Danutė Murinienė (Raščiūtė) tapo mokytoja ir vedė vaikus žinių laiptais Kupiškio krašte. Danutė Peželienė (Kindurytė) Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete įsigijo finansų ir kredito specialybe, tapo bankininke. Vien Statybos banke ji išdirbo trisdešimt trejus metus. Net ir sulaukusios pensinio amžiaus kvalifikuotos specialistės, pareigingos bankininkės nenorėjo palikti ramybėje- ji buvo pakviesta į naujai įsteigtą „Litimpex” banką , kur išdirbo dar penkerius metus banko valdybos pirmininko patarėja- valdybos sekretore. D. Peželienei suteiktas respublikos nusipelniusios ekonomistės garbės vardas, jai paskirta valstybinė pensija. Regina Sasnauskienė (Vanagaitė), Universitete įgijusi filologės specialybę, net daugiau kaip keturiasdešimt metų išdirbo pedagoginį darbą Vilniuje J. Tallat- Kelpšos muzikos mokykloje. Valerija Vizgaudienė (Puzelytė), užbaigusi vidurinę mokyklą Svėdasuose, įstojo į Kauno Politechnikos instituto Mechanikos fakulteto pluoštinių medžiagų technologijos specialybę. Po to- ilgi darbo metai Telšių trikotažo fabrike „Mastis”, kur ji dirbo gamybos skyriaus technologe, mezgimo cecho technologe, mezgimo cecho viršininke, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoja, Susivienijimo mokymo kombinato direktoriaus pavaduotoja.
Taigi, skaitant šių žmonių prisiminimus galima sužinoti ir daugybę jų biografinių faktų. Tačiau „raudona gija” visuose prisiminimuose eina kalba apie mokyklą, pedagogus, mėgstamus ( ir nelabai) dalykus, moksleivišką gyvenimą, moksleivių pomėgius ir t.t. Nežiūrint to, kad kai kurie dalykai vienam ar kitam prisiminimų autoriui ir nelabai sekėsi, nebuvo mėgiami, tačiau apie visus mokytojus galima perskaityti tiktai pačius gražiausius žodžius, geriausius atsiliepimus. Ir, kaip taisyklė, visuose prisiminimuose pabrėžiama patriotiškai nusiteikusio, savo dėstomą dalyką įtaigiai perteikdavusio, moksleivių pamėgto lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Jono Belecko pavardė. Įdomus faktas: šis buvęs mokytojas tebegyvena Svėdasuose ir mielai dalyvauja 1952 -ųjų ir vėlesnių metų abiturientų susitikimuose.
Prisiminimuose jų autoriai nepamiršta paminėti ir savo pomėgių, visuomeninės veiklos, kas padeda primiršti metų naštą, patirtus gyvenime sunkumus, vargus, kamuojamas ligas, įvairias negandas. Danutė Peželienė, Milda Čepienė, dr. Gvidas Kazlauskas ir kt.- nuolat remia kultūrinius renginius gimtajame Svėdasų krašte, dalyvauja Svėdasiškių draugijos „Alaušas”, asociacijos Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys” veikloje ir t.t. Beje, D.Peželienė materialiai parėmė ir šios prisiminimų knygos išleidimą.
