Anykščių krašto dievdirbio Petro Blažio parodos atidaryme – jo anūko knyga

Antradienį Anykščių koplyčioje vyko Anykščių krašto dievdirbio Petro Blažio skulptūrų, kryžių fotokopijų parodos, skirtos autoriaus 150-osioms metinėms, atidarymas. Renginio metu buvo pristatytas dievdirbio anūko Rimanto P. Vanago knyga „Gyvenimas pagal Petrą“.

 Kryždirbys ir dievdirbys P. Blažys gimė Anykščių rajono Vaišviliškių kaimo. Tarnaudamas carinėje kariuomenėje prarado sveikatą, tad vertėsi medžio darbais. Darydavo viską, ko žmonėms reikia, dažniausiai – kryžius.  Jo 1917-1921 metais darytų kryžių buvo Šlavėnų, Vikonių, Peslių kaimuose ir kapinaitėse, Andrioniškio miestelyje.

Nors nuo dievdirbio Petro Blažio gimimo praėjo jau 150 metų, o medis nėra ilgaamžė madžiaga, kai kurie jo darbai įveikė laiką. Koplyčioje surengtoje parodoje eksponuojamos išlikusios jo skulptūrėlės, altorėliai iš Lietuvos nacionalinio ir M.K. Čiurlionio muziejų. Parodoje kalbėjusi menotyrininkė dr. Skaidrė Urbonienė pabrėžė, kad šio dievdirbio palikimas svarbus vien jau tuo, kad kryždirbystės paminklai geriau išliko Žemaitijoje, tuo tarpu Aukštaitijoje skulptūrėlės buvo statomos nepridengtos,atviruose kryžiuose, todėl jų mažai išlikę. „P.Blažį pastebėjau prieš daugelį metų rengdama pranešimą konferencijai „Primityvumas mene“. Patraukė romantinis požiūris į šventuosius, nes Žemaitijos skulptūrėlės žymiai realistiškesnės. Šio kryždirbio darbų buvo išlikę tik keletas nuotraukų. Vėliau, lyginant nuotraukas,  identifikavau muziejaus fonduose buvusius jo darbus. Rašytojas Rimantas Vanagas M.K. Čiurlionio muziejuje taip pat rado neidentifikuotų jo darbų. Šio kryždirbio braižui būdingas lakoniškumas ir monumentalumas. Kryžių jis neperkraudavo detalėmis, puošdavo augalinėmis detalėmis ir skulptūrėlėmis, kartais iš visų keturių pusių. Aukštaitijoje ir Anykščių krašte P.Blažys išsiskiria savo technika, jis – ryškiausias Anykščių kryždirbių meistras ir Aukštaitijos pasididžiavimas“,- kalbėjo dr. S. Urbonienė.

O naująją Rimanto P. Vanago knygą „Gyvenimas pagal Petrą“ pristatė Bronė Lukaitienė, kuri pasakojo, kad ir jos senelis buvo kryždirbys. „Knyga daugiasluoksnė. Tai pati emacionaliausia ir pati subjektyviausia  rašytojo knyga. Esu įsitikinusi, kad ją reikia skaityti bendrame R.Vanago knygų kontekste. Norint papažinti Anykščių kraštą, reikia skaityti R.Vanago knygas. Dabar, būdamas kūrybos viršukalnėje, jis imasi savo genties istorijos. Rašydamas apie savo senelį, R.Vanagas atskleidė pats save“,- sakė B.Lukaitienė, kalbėdama apie tai, kad rašytojui teko įsivaizduoti, koks turėjo būti jo senelis, todėl skaitytojai gali pažinti ir R.Vanago mąstymą.