Rievės: Gyvybės Nešėjai – kupančios gamtos dovanos

Ne veltui Motinos diena švenčiama gražiausią pavasario mėnesį, kada Gyvybės Nešėjai spalvingiausius, kvapniausius įstabiausius žiedus dovanoja ir pati gamta. Norisi tikėti, kad visi tie žiedai, surinkti su meile, pagarba, šį sekmadienį bus padovanoti į namus vis rečiau ir rečiau sugrįžtančių, nors taip laukiamų vaikų.

O motinos stiprios: net tada, kai skruostu rieda ašara, kai telefonas per dieną taip ir nesuskamba, jos visada ras pateisinamą tam, kuriam suteikė gyvybę.
Skaitydama amerikiečių mokslininkės, psichoanalitikės, rašytojos knygą „Bėgančios su vilkais: Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose“ radau mintį, kuri, nors ir pasakojama apie lokio patelę, tačiau puikiai tinka kiekvienai Motinai: „…lokiukai gimsta pavasarį, kai jų motina jau bunda iš žiemos miego ir gali imtis atžalų priežiūros bei auklėjimo. Ne tik todėl, kad lokių žiemos miegas taip primena mirtį, bet dar labiau dėl to, kad iš šios būsenos patelė pabunda drauge su jaunikliais (lokio patelė apvaisinama rudenį, prieš gilų žiemos miegą – aut.past.), šie žvėrys, atrodo, yra puikiausia mūsų visų gyvenimo metafora: juk tai, kas atrodė negyva, ne tiktai gali atgyti , bet dar ir pagausėti…“ Ir jau tada, kaip kiekviena Motina, savo atžalas moko gyventi, moko priimti šį pasaulį ir visomis išgalėmis stengtis jame išbūti.
Tik mes, vaikai, dažnai Motinų žodžius prisimename per vėlai. O jeigu ir prisimename, puolame maištauti kaip dar tik į gyvenimą žengiantys paaugliai.
Mano Mamos gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau – dabar aš taip manau – stiprybės jai teikė tikėjimas. Kai grįžusi namo Mamai skųsdavausi, jog man pakišo koją ir todėl dabar upeliais liejasi kraujais, Mama išvalydavo žaizdą, pabučiuodavo sužeistą vietą (tai tikrai padeda) ir ištardavo: „Atleisk, nepyk, dar tavo senelis sakydavo, jog skriaudėjui reikia atsukti kitą skruostą…“ Mama ir atsukdavo, tik manęs šios pamokos neišmokė. To paties dabar mane moko ir vienintelė teta: „Nusileisk, užsimerk, pabūk mažesnė…“ Net sudrebu išgirdusi tokius žodžius – kokiu ypatingu ženklu paženklinti tie, prieš kuriuos reikia nusilenkti..? Jeigu kada nors mano namuose lakstys mažos pėdutės, galbūt būsiu bloga mama, bet savo vaikų šios pamokos nemokysiu – visi į šį pasaulį ateiname vienodai, visi iš jos vienodai išeisime – karūnos niekas niekam neuždėjo…
Uždarau šią kertelę su Mamos pamokymais ir ieškau tos, kuri man teikia džiaugsmo. Apie tai galvodama šypsausi ir suprantu, kokią ypatingą Mamą turėjau. Visą gyvenimą mano Mama dirbo siuvykloje. Tad tikriausiai suprantate, kad visos mano lėlės turėjo „galingą“ garderobą. Mama parūpindavo „audinių“, na o mes su drauge Rūta imdavomės modeliavimo, siuvimo, o paskui naujomis suknelėmis pasipuošusioms lėlėms ateidavo laikas gerti popiečio arbatėlę. Taip taip, mano lėlės turėjo ne tik visiems metų laikams pritaikytą garderobą, bet stalą su kėdėmis, spintelę, veidrodį, mažų knygučių – šiais dalykais jau rūpinosi mano tėtis…
Puikiai pamenu tuos retus savaitgalius, kai mama ir mane pasiimdavo į darbą. Nešdavausi kuo didesnę lėlę, nes tokiai siuvėjai kaip aš buvo sudėtinga susidoroti su didesnių dydžių drabužiais, o juk ir tokias lėles reikėjo aprengti… Pasisodindavo Mama prie savęs, kurį laiką būdavo įdomu žiūrėti, kaip medžiagos gabalai virsta drabužiais, bet kiekgi gali sėdėti ir žiūrėti, reikia savo atsineštu turtu rūpintis. O tuomet į pagalbą suskubdavo Mamos bendradarbės: viena vieną kostiumėlį, žiūrėk, lėlei atneša, kita pasiuva gėlėtą suknelę… Labai gerai prisimenu tetą Vitą. Nuėjau prie jos ir pradėjau čiauškėti:,, Žiema, o mano lėlė net kepurės neturi, o man nelabai tokį daiktą išeina pasiūti…“ Turėjau puikią iškalbos dovaną: gavau ne tik kepurę, dviejų spalvų šaliką, bet ir lietpaltį savo geltonplaukei… Kaip buvo smagu… Veriu šio širdies kertelėje esančio kambarėlio duris ir šypsausi – Mama žinojo, kaip man suteikti laimės…
Kai jau suaugusi grįždavau namo ir Mamai parveždavau nupirkusi kokį menkniekį – skarelę, šalikėlį, visada girdėdavau tą patį: „Na kam tu man perki. Man nereikia, aš visko turiu. Geriau sau ką nusipirktum..“ Ir pradėdavom ginčytis: „Juk, Mama, ir aš turiu. Turiu gerokai daugiau nei man reikia. – Ir dar pridurdavau. – Pamatytum mano spintą – kitaip kalbėtum…“ Tik ji nesileisdavo į ginčus – jai nereikėję nieko… Praėjus keleriems metams, kai jau tikrai nieko Jai nebereikia, vis pagalvoju, ar pradžiugindavau aš tom smulkmenom ją…
O sau iki šio negaliu atleisti vieno dalyko. Grįžau kartą namo, Mama sako: „Žiūrėk, ką nupirkau, ir dar nuolaida buvo…“ Atidarė Ji spintelę ir parodė man du dubenėlius – išpiešti, jau nepamenu, kokiom gėlėm. „Baisūs kaip karas“,- pagalvojau. „Mama, na kam tu leidi pinigus tokiems daiktams, nei tau jų reikia, o man tai jau tikrai ne…“ – kodėl taip pasakiau, nesuvokiu iki šiol. „Tai nesiveši?“ – dar kartą su ašaromis akyse paklausė Mama… Nesivežiau… Tik išėjusi iš namų supratau, kad ji tuos dubenėlius pirko ne tik sau, pirko galvodama, kad nudžiugsiu jos dovana…
Ir vėl priveriu šią skaudžią širdies kertelę…
Daug, Mama, ko išmokei, tačiau būti gera kitam – savam ar svetimam – taip ir neišmokau.
Tenebūna rytoj ant vartelių rymančių ir vaikų nesulaukiančių Motinų, tegu kiekvieną išbučiuoja namo grįžę vaikai, anūkai, proanūkiai. Pradžiuginkit Mamas kupančio pavasario žiedais…
O tos, kurios jau pašauktos Amžinybėn, tegul sušyla nuo žvakučių liepsnelių, nuo maldos, nuo tyliai ištarto „ačiū“.