Taip agentas 007 atrodė pasiųstas į Italiją ieškoti pagrobto paveikslo.
Eldoradas Butrimas, specialiai iš Odesos, spausdiname straipsnio ištrauką.
„Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl įsijungiau į aktyvią paramą Ukrainos kariuomenei ir pabėgėliams, yra tai, jog mane visą gyvenimą persekioja prisiminimai apie 1968 metų antisovietinę Čekijos revoliuciją, kurią nuslopinant teko dalyvauti pačiam“, – sakė odesietis Romanas Topilovas.
Šio 73 metų verslininko gyvenime nutiko daug įdomių dalykų – Odesoje jis yra legendinė asmenybė. Labiausiai R.Topilovą išgarsino pagalba atgaunant pavogtą italų dailininko Mikelandželo Merizio, labiau žinomo pravarde Karavadžas, paveikslą „Judo pabučiavimas“.
Paveikslas buvo pavogtas iš Vakarų bei Rytų meno muziejaus Odesoje, o Ukrainos kriminalistai paprašė, kad R.Topilovas apsimestų JAV piliečiu ir Italijoje užmegztų kontaktus su pagrobėjais. Ši gudrybė pavyko ir, Italijos bei Vokietijos policijai padedant, Gruzijos piliečių pavogtas paveikslas buvo rastas Berlyno priemiesčio garaže ir grąžintas Ukrainai.
Vienas Kijevo žurnalas R. Topilovą tada pavadino Odesos „Agentu 007”, o bičiuliai jį ir toliau taip vadina.
Šis buvęs kariškis išgarsėjo ir tuo, jog įkūrė vieną iš pirmųjų diskotekų SSRS, išleido patį pirmą CD muzikinį albumą Ukrainoje, o tentus koncertams bei proginiams renginiams statanti jo firma „Ambience“ tapo didžiausia gimtinėje. Šios įmonės sumontuotose gigantiškose palapinėse prieš karą vyko visi didžiausi renginiai Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje.
Maskoliams įsiveržus į Ukrainą, R.Topilovo įmonė įkūrė nemokamą valgyklą pabėgėliams, išskyrė tentą pabėgėlių centrui bei nemokamai stato palapines per humanitarinės organizacijos „Gerasis samarietis“ renginius vaikams.
JAV gyvenantis vienas iš dviejų R.Topilovo sūnų baiminasi dėl tėvų gyvybės ir kasdien ragina juos atskristi. Graužatį dėl to, jog 1968 metais dalyvavo slopinant Čekijos revoliuciją jaučiantis tėvas visų pirma nusprendė prisidėti prie paramos kariuomenei.
Vienam bičiuliui kariškiui, kovojančiam fronte netoli Mikolajevo miesto, pasiskundus, kad trūksta šalmų, neperšaunamų liemenių, optikos priemonių, dronų ir akumuliatorių, Topilovas ėmė organizuoti šių priemonių gabenimą iš užsienio.
Tėvo pavyzdys įkvėpė ir sūnų, dirbantį informacinių technologijų specialistu viename JAV banke, įkurti toje šalyje pagalbos Ukrainai fondą. Už surinktas lėšas sūnus perka karinę bei humanitarinę paramą ir siunčia gimtinėn.
Kitas sūnus paveldėjo iš tėvo polinkį menui, liko gyventi Odesoje ir rašo knygas bei groja roko grupėje.
„Mane tėvai užrašė į muzikos mokyklą tikėdamiesi, kad grosiu klasikinę muziką, bet aš susižavėjau pasaulį tada užkariavusia roko grupe „Bitlai“ ir pats ėmiau barškinti gitara“, – juokėsi R.Topilovas.
Sovietų Sąjungoje buvo slopinamos Vakarų radijo bangos, tačiau vienas bičiulis jį pamokė, kaip galima perdaryti radiolą ir klausytis „Bitlų“ grojimo. Įstojęs į Gorkio miesto universitetą R.Topilovas vakarais uždarbiavo grodamas restorane, net slapta svajojo apie roko muzikanto karjerą.
Tačiau planus sujaukė 1967 metais kilęs Izraelio ir Egipto karas, sukėlęs antižydišką isteriją Maskvoje bei visoje SSSR. Iš Gorkio universiteto tada buvo pašalinti ne tik dėstytojai žydai, bet ir vieno iš jų įsteigtą būrelį lankę studentai žydai, kartu su jais – ir R.Topilovas.
Vaikinas žinojo, kad jo tėvas, norėdamas apsaugoti savo sūnus nuo panašių konfliktų, jau anksčiau buvo išsižadėjęs žydiškos pavardės, tačiau 1967 metais asmeniškai patyrė, ką reiškia antisemitizmas. Išmestas iš universiteto vaikinas netrukus buvo pašauktas į kariuomenę.
Visas straipsnis spausdinamas „Anykštoje” 2022-09-10, ieškokite prekybos vietose.
