Okupantų išžaginta moksleivė apie tai prasitarė tik artimai draugei

Eladoradas Butrimas, specialiai iš Kijevo. Publikuojame straipsnio ištrauką.

Kijevo pakraštyje esančiose ir per Rusijos puolimą labiausiai šiame regione nukentėjusiose Gustomelio, Bučos ir Irpinės gyvenvietėse kartu su kolega iš Japonijos lankėmės visą savaitę.

Sukrėtė tiek matyti sugriovimų mastai, tiek pokalbiai su namus praradusiais ar pabėgti neįstengusiais ir visą mėnesį nepaliaujamų bombardavimų siaubą turėjusiais išgyventi žmonėmis. Vienu iš labiausiai įsimintinų pokalbių netikėtai tapo pašnekesys Irpinėje su septyniolikamete moksleive Julia Jablonska. Per visiškai atsitiktinai užsimezgusį pašnekesį pavyko įgyti merginos pasitikėjimą ir ji atskleidė kraupią savo geriausios draugės istoriją, patirtą okupantams įsiveržus į Irpinę.

J.Jablonską užkalbinti nusprendžiau todėl, kad tame sugriautų namų mikrorajone, po kurį vaikščiojau, ji buvo viena retai pasitaikančių praeivių. Paklausinėjęs apie apylinkės netektis, pasidomėjau, ar ji kažko gedi, kad tokią karštą dieną vilki išskirtinai juodais drabužiais.

Mergina atsakė, kad negedi, tačiau pastaruoju metu jos nuotaika nuolat prislėgta, todėl taip ir rengiasi. Jos atsakymas suintrigavo, tad ėmiau paauglę toliau šnekinti.
Pasisakiau, iš kur esu atvykęs, papasakojau apie Lietuvos pagalbą Ukrainai, apie savo keliones po jos šalį, tai merginą padrąsino ir ji ėmė atvirauti.

Paaiškėjo, jog J.Jablonskos tėvų namas yra vienas iš nedaugelio tame mikrorajone, kuris per bombardavimus smarkiai nenukentėjo. Todėl jos šeima ir grįžo čia iš Ivano Frankivsko, kur buvo prisiglaudusi pas gimines pačioje karo pradžioje.

„Tėtis verslininkas, jis turi Kijeve draugų kariškių, bet niekas netikėjo, kad prasidės karas, todėl ir neragino išvykti, tad išgyvenome be galo kraupias akimirkas“, – pasakojo mergina. Šeimai iš Irpinės pasitraukti pavyko važiuojant ilgoje automobilių vilkstinėje per taip vadinamą žaliąjį koridorių – ukrainiečių teritorinės gynybos karių nurodytais saugiais kaimų keliukais.

Važiuoti teko aplink sproginėjant bomboms, klimpstant pelkėtuose keliuose, klausantis isteriškų močiutės ir mamos maldų. „Buvau siaubingai išsigandusi, maniau, jei įklimpsim ir liksime laukuose, žūsime, tačiau pavyko, nors kelionė iki giminaičių užtruko tris paras, nes visi keliai buvo pilni pabėgėlių“, – prisiminė moksleivė.

Dauguma J.Jablonskos bendraklasių su tėvais irgi bėgo iš Irpinės: vieni su mamomis į užsienį išvyko, kiti apsistojo Vakarų Ukrainoje. Nė vienas iš bendraklasių nežuvo, tačiau vieno brolis buvo sunkiai sužeistas fronte, neteko kojos, o merginos iš paralelinės klasės tėvas fronte buvo nukautas.

„Su bendraklasiais palaikome ryšį, susirašinėjame, tačiau visi prislėgti, nebe tokie kaip anksčiau, nes vieni neteko namų, kitų tėvas ar giminaitis fronte, dar kitiems nepatinka užsienyje, be to, daugumai striuka su pinigais“, – problemas vardijo mergina.

Taip besikalbant ir vaikščiojant po Irpinės griuvėsius būsimoji abiturientė vienu metu nutilo, susimąstė ir ištarė: „Išduosiu jums paslaptį, viena bendraklasė, mano geriausia draugė, buvo rusų karių išprievartauta, tačiau niekas to nežino, ji pasisakė tik man, o aš prisiekiau niekam Irpinėje neprasitarti.“
Apie išniekinimą niekam neviešinti esą nusprendė minėtos bendraklasės mama, kuri irgi tapo prievartautojų auka.

Namuose tą dieną buvo tik mama ir dukra, o atėję keturi rusų kariai, trys iš kurių buvo mongoliškos išvaizdos, pagrobė papuošalus, telefonus, laptopus ir išprievartavo abi – ir mamą, ir dukrą. „Jei namuose būtų buvęs draugės tėtis, jį greičiausiai būtų nušovę, o jas vis vien išprievartavę, girdėjau, kad taip nutiko keliose vietose“, – sakė moksleivė.

Visas straipsnis „Anykštoje“ 2022-09-03, ieškokite prekybos vietose.