Laiminga močiutė ir promočiutė Anelė Tylienė.
Klykūnų kaimas yra vos 9 kilometrai nuo Anykščių per Burbiškį Utenos link, prisišliejęs prie pietvakarinio Rubikių ežero pakraščio ir Anykštos ištakų, išsidėstęs abipus asfaltuoto Anykščių – Mačionių kelio jis ribojasi su Burbiškio, Bijeikių, Senųjų Rubikių kaimais. Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, kaime gyvenamąją vietą deklaruoja 16 gyventojų. Dėl ežero ir išskirtinai gražaus kraštovaizdžio čia kuriasi verslininkai.
Ėmė molį dvaro statybai
Kaimo pavadinimo kilmės vietiniai negalėjo paaiškinti, tačiau spėliojo, kad gal tai nuo paežerės paukščių klyksmo. Klykūnai minimi baudžiavos panaikinimo metais tarp kitų Burbiškio dvarui priklausiusių kaimų. Pasak Burbiškio agroserviso kooperatyvo, kurio dirbamų žemių yra kaime, vadovo Alvydo Diečkaus, dar žymu duobės, iš kurių baudžiauninkai kasė molį dvaro statybai. Tikėtina, kad kažkur šalia buvo gaminamos plytos. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, už 1963 m. sukilėlių lankymąsi kaime kiekvienam ūkiui buvo uždėta 50 rublių kontribucija. 1923 m. 13 – oje kaimo sodybų gyveno 80 gyventojų. 1934 m. kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius,189 hektarai žemės padalinta 15 ūkininkų. Kaime buvo karčema, grietinės nugriebimo punktas, dirbo medžio drožėjas Petras Balaišis, šaukštų meistras Jurgis Čepokas.
Sovietmečiu kaimas priklausė anuomet ekonomiškai stipriam „Pergalės“, vėliau „Anykščių šilelio kolūkiui, kol šis 1992 metas iširo.
Visi keliai veda pas močiutę
Prie kelio jaukioje sodyboje gyvena viena seniausių šio kaimo gyventojų Anelė Tylienė su dukra Irena, jos vyru Alfonsu, dviem anūkais Povilu ir Kristina. Sakyčiau, graži, tradicinė lietuviška šeima, kai gyvena ir puikiai sutaria trys kartos. Tikrasis šios ir pakalnytėje išlikusios senosios trobos patriarchas, čia gimęs ir gyvenęs Albertas Tyla jau senokai paliko šią žemę.
„Likimas mus suvedė tremtyje Krasnojarsko krašte Bolšoj Ungut kaime, – prisiminė A. Tylienė. – Esu kilusi nuo Vilkaviškio, Alvito. Ten irgi yra gražus ežeras, kur mano vaikystės gulbės plaukiojo… Tėvai gal kokius 8 hektarus žemės turėjo, tačiau sodyboje dažnai lankydavosi partizanai. Kai 1948 metais ištrėmė, man tebuvo 13 metų. Susidraugavau su tokio pat likimo vaikinu, Albertu iš Klykūnų. Sukūrėm šeimą, 1958 – aisiais sugrįžom į jo tėviškę. Jis dirbo traktorininku, aš – melžėja. Užauginome 3 dukras, kurių mažoji štai gyvena kartu, bitininkauja, o kitos įsikūrė Kaune, Utenoje. Jau sulaukiau 6 anūkų ir 6 proanūkių“, – džiaugėsi laimingai susiklosčiusiais vaikų likimais garbaus amžiaus moteris.
Vasaromis sodyba klega jaunais balsais. Pasak jos gyventojų, švęsti Kalėdų, Velykų ir ypač gerosios namų dvasios, močiutės, gimtadienių čia susirenka trys dešimtys artimiausių. „Visi keliai veda pas močiutę“- šypsojosi A. Tylienės dukra Irena.
Giminaičius į sodybą, be abejonės, traukia ir netoliese tyvuliuojantis Rubikių ežeras. Tik va, bėda, visi geriausi priėjimai prie vandens lentom užkalti, tad maudytis tenka važiuoti vos ne dešimtį kilometrų į Rubikių ar Kriokšlio poilsiavietes.
Ir dar. Sodybos gyventojai pasipiktino netikėtai sužinoję, kad jie jau gyvena nebe Klykūnų, o Burbiškio kaime. „Nei kas nors mums ką sakė, nei mūsų klausė, tik visai atsitiktinai sužinojome, kad gyvename Burbiškio kaime Pagraužių gatvėje“, – teigė dešimtmečius Klykūnų kaime gyvenę ir staiga dėl valdininkų pertvarkų kaimo pavadinimo netekę gyventojai.
Senolis paliktas likimo valiai
Dar viena šio kaimo senbuvė Bronė Augustinienė su „Anykštos“ žurnalistu bendrauti nepanoro, Otano Verbicko nepavyko rasti namuose, o Vytautas Augustinas apsitūlojęs, tarsi žiemą, pasitiko varganos sodybėlės kieme. „Man šalta. Sveikata mano prasta, sunki liga kamuoja, – godojo vienas gyvenantis, taip ir nebuvęs sukūręs šeimos, aštuoniasdešimtmetis. – Iš 5 brolių ir 2 seserų, du belikę esam. Niekas manęs neaplanko, visų užmirštas esu, taip, matyt, teks vienam ir numirt“. Akivaizdu, kad šiam garbaus amžiaus vyrui reikalinga socialinė pagalba, arba kad bent kas kartas nuo karto jį aplankytų, pasidomėtų, ar nereikia medikų pagalbos. Vasarą jam lengviau. Ypač dabar, kai sodyboje žiedais apsipylusios kriaušės. Senolis tikino, kad labai skanios ir kvietė užsukti rudeniop.
Bus antrasis SPA…
Kaimiečiai juokauja, kad ant kalnelio, prie ežero, Serapino ir Genės Zarankų sodyboje išdygę pastatai gali būti konkurentu Anykščiuose neseniai atidarytam SPA „Vilnius – Anykščiai“. S. ir G. Zarankos savo sodybą pardavė prieš bene 8 metus. Ją įsigijęs šiaulietis verslininkas Artūras Nacickas, sulaukęs Europos Sąjungos paramos, čia kuria įspūdingą kaimo turizmo sodybą, su kuria vargu ar galės konkuruoti kitame ežero gale kaimo turizmo sodybą turintis vicemeras Donatas Krikštaponis.
Dar viena gražiai tvarkoma prie ežero prigludusi sodyba atkreipia dėmesį. Paežerių gyventojai ją iki šiol dėl išskirtinai gražios vietos tebevadina kadaise čia gyvenusių Vingrių, nors jų ir vardų jau neprisimena. Dabar čia su šeima įsikūręs verslininkas Nerijus Vertelka. „Jau seniai tą sodybą nebe iš Vingrių, galbūt jų giminaičių, buvo nusipirkęs mano senelis“, – teigė N. Vertelka. Verslininkas kaime nupirko buvusį begriūvantį agroserviso kooperatyvo pastatą, ant viso jo stogo įrengė saulės elektrinę, šiuolaikinėm medžiagom atstatė sienas ir įrenginėja pašarų sandėlį.
Ežero pakrantės kaime besavininkių pastatų nėra, tačiau ne visi užgriėbę pastatus sugeba juos paversti šiuolaikiniais ir funkcionuojančiais. Apie tai byloja buvęs fermos pastatas, į kurį žvelgdamas negali suprasti jo savininko užmačių – gyvenamas namas, ūkinis pastatas ar dar kas.
