Partijoms chaosas kartais parankesnis nei realus problemų sprendimas, – teigia politologai, apibendrindami politinių partijų pasipriešinimą Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) depolitizacijos siūlymui, apie kurį pastarąją savaitę kalbėjo Prezidentė.
Nors tenka sutikti, kad Prezidentūros siūlytas VRK depolitizacijos projektas nėra pajėgus užkirsti destruktyvaus partijų kišimosi į VRK darbą, nesunku pastebėti, kad politinės partijos iš esmės nedaro nieko, kad ginčai dėl VRK būtų išspręsti ar bent jau sprendžiami konstruktyviai.
Kitaip tariant, tiek opozicinės, tiek valdančiosios politinės jėgos gali būti tiesiog suinteresuotos toliau „maitintis“ destruktyvios konfrontacijos vaisiais.
Todėl, labai panašu, Seimas, atmetęs opozicinių frakcijų inicijuotą nepasitikėjimą VRK pirmininke Laura Matjošaityte ir opozicinėms jėgoms sutarus, kad VRK depolitizacija nėra išeitis, gali ir toliau „sėkmingai“ tęsti niekur nevedančias diskusijas.
Interviu naujienų agentūrai ELTA šalies vadovė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi, kad su išorinėmis grėsmėmis Lietuva susitvarkys kartu su savo partneriais, tačiau viduje sunkiai sprendžiamas problemas reikės išspręsti patiems. Anot Prezidentės, būtent vidaus nesutarimai ir partijų nesugebėjimas pakilti virš kasdienių intrigų ir kasdienio kerštavimo labiausiai stabdo šalies raidą.
Šie D. Grybauskaitės žodžiai pasakyti taikant į jau kurį laiką ietis surėmusias Lietuvos partijas dėl neišspręsto VRK pirmininkės klausimo.
Todėl Prezidentė, reaguodama į užsitęsusį ginčą dėl VRK, kuris, anot jos, kenkia jaunai šalies demokratijai, prakalbo apie tai, ar nevertėtų pasekti kai kurių šalių pavyzdžiu ir mėginti depolitizuoti šią instituciją.
Tačiau Prezidentės D. Grybauskaitės siūlymas nebuvo palankiai sutiktas Lietuvos politinių partijų. Pasiūlymas depolitizuoti VRK opozicinių partijų apibendrintas kaip tiesiausias kelias nedemokratinių šalių, tokių kaip Baltarusija ar Rusija, link. Kartu Prezidentei pareikšti priekaištai, kad ši vėl pradėjusi menkinti partijų reikšmę demokratijai.
Nors politikų argumentuose ir buvo nemažai tiesos, vis dėlto tenka pripažinti, kad, be Prezidentės siūlymui pateiktos kritikos, daugiau nieko naujo, leidžiančio pajudėti iš esamos padėties, nebuvo pasiūlyta. Kitaip tariant, galima pagalvoti, kad Prezidentę subarti nepabijoję politikai tiesiog apgynė konfrontacinį status quo.
Anot konservatoriaus Andriaus Kubiliaus, problemos dėl VRK kyla visai ne dėl to, kad partijų atstovai yra VRK nariai, bet dėl to, kad VRK vadovybė, kuri ir taip yra nepartinė, prarado autoritetą ir nesugeba tinkamai organizuoti darbo.
„Mes galime 20 matjošaityčių pastatyti į VRK, ir Komisija būtų visiškai depolitizuota, bet ji dirbs visiškai prastai“, – samprotavo politikas.
Panašiai samprotavo konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis, socialdemokratas Algirdas Sysas.
Netgi Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas, pastaruoju metu ne kartą pabrėžęs, kad liberalai yra už VRK depolitizaciją, po Prezidentės pasisakymo netikėtai persigalvojo.
Liberalas dėliojo argumentus, kad Prezidentės siūlymas depolitizuoti VRK, kaip, beje, ir jo paties pateiktas 2017 metais, nebuvo iki galo nuoseklus, nes, palikus teisę VRK narius skirti Teisingumo ministerijai, valdantieji turės dar didesnę įtaką VRK darbui.
„Esant tokiai situacijai, depolitizavimas, kaip siūlo Prezidentė, būtų politinių partijų eliminavimas, paliekant valdantiesiems galimybę veikti VRK“, – aiškino E. Gentvilas, akcentuodamas, kad apskritai nuo VRK depolitizavimo idėjos jis atsitraukia.
Prezidentės retorika politikų buvo pasitikta kaip pasikėsinimas į politinių partijų egzistenciją.
„Nereikėtų nieko kaltinti ir apgaudinėti, kad tik politinių partijų atstovai gali tinkamai kontroliuoti kitas politines partijas“, – svarstė R. Žemaitaitis, pridurdamas, kad D. Grybauskaitės siūlymas yra daugiau skirtas pasigerinti žmonėms, o ne spręsti realias problemas.
„Ar ne per daug mes pradedame dusinti politines partijas ir nepasitikėti jomis“, – retoriškai klausė E. Gentvilas, svarstydamas, ar ne ilgametė kritika partijų atžvilgiu ir atvedė į tokią niekur nevedančią konfliktinę situaciją.
Nors galima sutikti su Gabrieliaus Landsbergio ir kitų opozicijos lyderių pasisakymais, kad daugiau demokratiškumo pateiktas VRK depolitizavimo projektas negarantuos, visgi neatsakytas klausimas lieka – ką su VRK situacija, kuri, pasak Prezidentės, jau dabar kėsinasi į demokratijos kokybę, daryti toliau.
Kalbinti valdančiųjų ir opozicijos lyderiai neslepia netikį, kad ateityje pavyktų įgyvendinti VRK depolitizavimo projektą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) viena iš lyderių Agnė Širinskienė davė suprasti, kad, nepaisant to, jog VRK depolitizacijos idėjos „valstiečiai“ neatmeta, ji nematanti politinių galimybių Prezidentės siūlymus įgyvendinti.
Anot jos, opozicinės partijos tam yra esminis kliuvinys. Todėl, leido suprasti A. Širinskienė, „valstiečiai“, 2017 m. atsiėmę savo ir balsavę prieš E. Gentvilo VRK depolitizacijos projektus, aktyvumo šiuo klausimu neberodys.
Kita vertus, politikė pabrėžė, kad, reformuojant VRK instituciją, reikia turėti labai aiškias priežastis. Jos nuomone, dabartinės priežastys nėra pakankami argumentai priimant VRK reformuojančius sprendimus.
Taigi iš esmės lieka stabilus įsitvirtinimas jau seniai įtvirtintose ir savotiškomis kovos lauko barikadomis virtusiose pozicijose: valdantieji dėl VRK ir L. Matjošaitytės nesklandumų nemato, opozicija – neįsivaizduoja ateinančių rinkimų nepasikeitus VRK vadovams.
Kitaip tariant, dvi stovyklos toliau, net negalvodamos apie konstruktyvius sprendimus, kapos viena kitą, palikdamos Prezidentę su visais jos pasiūlymais vieną ant ledo.
Pasak Mykolo Romerio universiteto dėstytojos Rimos Urbonaitės, regis, pats konfliktas, o ne jo sprendimas yra tapęs tikslu savaime, kurį partijos stengiasi išnaudoti savo interesams.
Politologės teigimu, valdantieji ir opozicijoje esantys politikai kol kas net ir nesuka per daug galvos, kaip užtikrinti didesnę kokybę VRK.
„Nematome realios ir gilios diskusijos, kaip užtikrinti VRK skaidrumą, kontrolę, didinti institucijos darbo efektyvumą. Ilgą laiką dėmesys VRK buvo nepakankamas ir ten esančios problemos ignoruojamos. Galbūt keičiant ne VRK sudarymo tvarką, bet pačios institucijos veiklos mechanizmus, kai kurias problemas galima išspręsti. Apie tai kol kas mažai kalbama. Kitaip tariant, nei partijos, nei VRK nesiūlo, kaip iš esmės gerinti šios institucijos darbą“, – kalbėjo politologė.
R. Urbonaitė svarstė, kad politinės partijos tiesiog išnaudoja konfliktinę situaciją savo matomumui didinti.
„Valdantiesiems ir opozicijai esamas chaosas yra patogus. Jis patogus abiem barikadų pusėms, nes taip į antrą planą nukeliamas rimtų problemų sprendimas. Daug patogiau žaisti tokius žaidimus, kurie nereikalauja strategijos“, – samprotavo politologė.
R. Urbonaitė pabrėžė, kad kol kas visos partijos šį konfliktą eskalavo, tačiau nė viena stipriai nenudegė.
„Tyrimai, susiję su „valstiečiais“, kažkur pasimetė, opozicija turi didelį taikinį kritikai ir situacijos eskalavimui. Nesunku nuspėti, kad, prakalbus apie tai, jog „valstiečiai“ baigiantis kadencijai ne visus pažadus įgyvendino, pastarieji sakys, kad opozicija, neduodama ramybės VRK ir kitais klausimais, neleido ramiai dirbti“, – kalbėjo R. Urbonaitė, pabrėždama, kad dabartinėms partijoms palaikyti chaosą yra lengviau, negu spręsti realias problemas.
Ateityje tokia situacija, anot R. Urbonaitės, galėtų pasikeisti ne dėl to, kad valdantieji ir opozicija suras kompromisą, ar supras tai, kokią žalą toks konfliktas daro valstybei. Tai, svarstė politologė, greičiausiai nutiks susiklosčius naujoms politinėms aplinkybėms.
„VRK dabar yra savotiškose politinėse girnose. Neabejoju, kad tiek patys „valstiečiai“, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, nei VRK pirmininkės, nei kitų narių nepasigailės, jei tik tai jiems bus naudinga. Todėl pirmiausia pati VRK turėtų galvoti, kokių reikia pokyčių, kad jos veikla būtų maksimaliai išskaidrinta, o darbo kokybė, kuri lemia ir institucijos reputaciją, būtų pakelta į naują lygmenį. Tik tai neleis pačiai VRK nuolat būti politinių partijų įkaite“, – apibendrino R. Urbonaitė.
