Partizanams kainavo brangiau

Partizanų atminimo memorialą prie Svėdasų savo lėšomis pastatęs verslininkas Petras Baronas sako, kad išlaidų neskaičiavo. Paklaustas, kokia projekto vertė, memorialo fundatorius kalbėjo: „Partizanai brangiau sumokėjo negu aš. Čia pinigai neskaičiuojami.“
Pagal architekto Andriaus Marmos sumanymą, dar tarybinių laikų inžinerinis statinys yra konvertuotas į pilkapio formos kalnelį su atramine siena, kurioje įrašyti 183-jų Svėdasų apylinkėse žuvusių partizanų vardai.

Svėdasų memorialas – solidžiausias pastarųjų dešimtmečių Anykščių krašto atminimo ženklas. Memorialo autorius – architektas Andrius Marma. Jo projektas atrinktas po kūrybinių dirbtuvių konkurso. Konkurso komisijoje dirbo ir Anykščių rajono vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė. Pasak jos, ir projektas, ir jo atlikimas yra solidus. Beje, mecenatas P. Baronas pagal išsilavinimą yra dailės ir braižybos mokytojas, jaunystėje jis yra dirbęs dailininku apipavidalintoju.
Memorialas partizanams – tai 4 metrų aukščio pilkapio formos kalnelis, o jo viduje įrengta erdvė lankytojams. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės įrengtas įėjimas, vadinamas „Laisvės vartais“.

Prie memorialo – siena su 183-jų partizanų vardais ir nišomis 183-ims žvakėms uždegti, taip pat gelžbetoninis varpo formos suolas.
Mecenato P. Barono pastatytas kompleksas yra valstybinėje žemėje ir jis bus savivaldybės nuosavybė. Pasak verslininko, oficialus memorialo atidarymas turbūt įvyks rudenį, kai savivaldybė sutvarkys teritoriją aplink paminklą.

„Aš savo etapą padariau. O valstybinės žemės sklype nenorėčiau šeimininkauti – kiek leido, tiek padariau“, – „Anykštai“ sakė P. Baronas.
Šalia Butėnų kaimo turizmo sodybą turintis P. Baronas turi ir savo statybininkų brigadą. Dalį memorialo statybos darbų atliko jo įmonės statybininkai.
Pats verslininkas gimė Sibire, tremtinių šeimoje. Į Lietuvą Baronai grįžo tik 1964-aisiais.

„Anykščių kraštas mūsų nepriėmė, mes turėjome kraustytis į Šiaulius. Tėvai visada norėjo grįžti į savo jaunystės lizdą. Bet mums sakė – tokių nereikia… Kokia valdžia buvo, toks ir požiūris. Kai atėjo Nepriklausomybė, tik tada galėjau grįžti į protevių žemę. O iki to laiko buvom nepageidaujami“, – kalbėjo P. Baronas.
Jo tėvų namų neišliko. „Namas buvo melioracijos nutemptas, melioracija viską išlygino, spygliuotom vielom aptvėrė ir galvijus suleido. Teko viską iš naujo statyti. Mano senelis nuo nulio čia pradėjo, teko ir man nuo nulio. Ratas sukasi, istorija kartojasi…“ – apie grįžimą į tėvų tėviškę sakė verslininkas.

Mecenato P. Barono dėdė buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žalgirio būrio vadas Povilas Baronas-Briedis, žuvęs 1948-aisiais. Visi penki Povilo Barono sūnūs buvo ištremti į Sibirą. Vienas jų – Albertas – ilgam liko Sibire, apgynė daktaro disertaciją, dirbo Tomsko universitete.

„Tokia buvo bendra Lietuvos situacija. Vieni pasitraukė į Vakarus, kita dalis kovojo, trečia – laukė geresnių laikų. Mes buvome toje antroje dalyje… Ką aš dabar galiu daryti, tai galiu daryti jų – tų, kurie kovojo – dėka. Jeigu jie nebūtų darę to, ką darė, tai ir aš dabar negalėčiau daryti to, ką dabar darau. Viskas yra tąsa…“ – aiškino verslininkas P. Baronas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas