Narsus vyras Teodoras Kviklys-Klajūnas.
Teodoras Kviklys-Klajūnas (1926–1952) į mano pasaulį atėjo dar vaikystėje per artimiausių žmonių pasakojimus. Palaimingi, nepamirštami rytmečiai, kuomet pabudus, dar neatsikėlus tėvelis vaizdingai, po nedaug iš savo atminties lobynų traukdavo vieną, rečiau kelias labai tolimų laikų istorijas.
Tose istorijose skleidėsi gyvenimo Jononių dvare prie Šventosios, bei apylinkių įdomybės: išskirtiniai dvaro tarnai, ponas klebonas Mileika, karo vaizdai pokario neramume karžygišku grožiu išryškėjęs ir į mano atmintį giliai įsispaudęs romantiškas narsiojo partizanų vado Klajūno paveikslas.
Mindaugo būrio pradžia
Teodoras Kviklys gimė Pagojės dvare Leliūnų valsčiuje. Augo Vyžuonose, mat jų šeima, po dešimties metų, apie 1936-uosius, persikėlė gyventi į Vyžuonų dvarą.
T. Kviklys baigė pradžios mokyklą, kartu su broliu Jonu mokėsi gimnazijoje, suspėjo užbaigti 6 klases, kol kartu su broliu bei tėvu Kazimieru įstojo į generolo Plechavičiaus armiją. Tik sugrįžus sovietams, jau 1944 metų rudenį broliai ėmė slapstytis. Tuo metu partizanų buvo daug ir vaikščiojo jie dideliais būriais. Bene sėkmingiausios partizanų kautynės su sovietiniais skrebais įvyko kovo mėnesį Černaučyznos kaime, kuomet sėkmingai išsirinkę poziciją laisvės kariai iš čekiško kulkosvaidžio „Brno“ bei kitų ginklų nukovė dvylika priešų, beveik sunaikino visus Vyžuonų skrebus.
Tačiau jau balandžio mėnesį Vilkabrukiuose apsistojęs bene šimto partizanų Gedimino kuopos trys būriai susidūrė su reguliarios sovietų kariuomenės kariais. Žuvo devyni, o gal ir vienuolika partizanų. Pasak amžininkų pasakojimų, priešų nuostoliai buvę per pusę didesni. Dar po mėnesio, jau gegužę, kautynėse su NKVD kariuomene žuvo T. Kviklio brolis Jonas. Tada lietuvių krito bene dešimt. Partizanų dar buvo daug, vyrai drąsūs, tai aplink Vyžuonų miestelį išstatę kulkosvaidžius kovos brolius garbingai palaidojo miestelio kapinėse. Apie tai daug kas pasigėrėdami prisimindavo ir pasakodavo.
Klajūno kelio pradžia
Pasak tardymo protokolų, pradžioje T. Kviklys baigiantis karui kažkur gavo seną prancūzišką šautuvą, kurį išmainė į medžioklinį, o šį – į pistoletą „Parabelum“. Susipažinęs su partizanu Petru Šileikiu, įstojo į Šmėklos partizanų būrį, kartu su kovos draugais glaudėsi pas ūkininkus Meškauskienę ir Žvirblį Šventupyje bei nuošalioje Karanauskų sodyboje Jononyse.
Netoli šios sodybos susibūrė ir įsirengė bunkerį iki tol po vieną slapstęsi ginkluoti vyrai – Kazys Morkūnas, Jonas Patamsis-Laisvūnas, Algirdas Varnas, Povilas Guobys-Špokas, Povilas Jankauskas, Juozas Jankauskas-Vanagėlis, Antanas Čepėnas. Taip susikūrė Karaliaus Mindaugo būrys, kurio vadu išrinktas T. Kviklys-Klajūnas. Jiems pagelbėjo apsirūpinti maistu, teikė žinias, platino pogrindinę literatūrą, atsišaukimus Gerkonių kaime gyvenę ryšininkai – Ona Mikėnienė bei Stasė (slapyvarde Dilgė) ir Juozas Matuliauskai.
Dėl pramuštgalviškų iniciatyvų T. Kviklys, aukštesnės vadovybės jau 1945 metais rugpjūtyje pažemintas iki eilinio kovotojo, jau ketino legalizuotis, tačiau persigalvojęs pasitraukė į Šimonių girią, kur įstojo į Šūvio būrį. Susidūrime su skrebais sužeistas, daugiau negu mėnesį besigydydamas, pratūnojo slėptuvėje. Tų metų žiemą sugrįžo į savo kraštą, slapstėsi kartu su Vikšru ir Gaideliu, broliais Jankauskais, Antanu Žvirbliu, Morkūnais, Janina Valevičiūte ir kt. Klajūnas kilo partizaniškoje vadovybėje: 1946–1949 metais – Aro būrio vadas, po 1949-ųjų – Vytauto apygardos žvalgybos skyriaus viršininkas.
Rusų leitenanto žūtis
Ypač Klajūnas išgarsėjo po to, kai Papšiuose pas Čeplinską nušovė Debeikių skrebų vadą leitenantą Smirnovą. Partizanams tuose namuose dienojant užsukę aktyvistai sugalvojo ten rengti susirinkimą dėl valstybinės paskolos obligacijų platinimo. Sušaukė aplinkinių sodybų gyventojus, vertė pirkti tuos paskolų popierius po 100 ir daugiau rublių. Sodybos šeimininkė turėjusi tik 50 rublių, tai jai įkišo menkesnės vertės popierių.
Partizanams tupint ant aukšto matyt kojos aptirpo, tad ėmė ir subraškėjo lubos. Kartą, antrą. Jaunas, karštas leitenantas sunerimo ir nors šeimininkai tikino, kad tikriausiai čia užskridusios vištos kapsto spalius, panoro pažiūrėti. Vos jis kyštelėjo galvą į pastogę, sutratėjo kulkosvaidis ir rusas nusirito žemyn nebegyvas.
Tuomet visi, kas buvo troboje, išsilakstė kas kur. Klajūnas gi apsirengė nukautojo ruso uniformą, užsidėjo kepurę ir jodinėjo po laukus rusiškai šūkaliodamas.
Šauklio mirtis ir kiti nutikimai
Aro būrio partizanai 1949 metų vasarą glaudėsi Šventupio kaime, Domo Vaiginio sodybos daržinėje įrengtame bunkeryje. Žinias teikė, sergėjo ir jiems valgį gamino bei kituose reikaluose pagelbėjo kaimynystėje su trimis vaikais gyvenusi jauna moteris Barbora Pretkuvienė.
Slėptuvėje glaudėsi Klajūnas, Gaidelis, Jaunutis, Radvila ir Diemedis, užsukdavo ir kiti partizanai. Kartu ir Klajūno mylimoji, anykštėnė Ona Paulavičiūtė-Saulė, su kuria, pasak amžininkų, vadas nuolat aštriai pasiginčydavo gyvenimo, partizaninės kovos prasmės, ateities klausimais. Kartą partizanams jaukiai besėdint ant šalinės ir bevalant ginklus netyčia iššovė Gaidelio pistoletas „Valter“ ir kulka mirtinai sužeidė priešais sėdėjusį partizaną Šileikį-Šauklį.
Vaiginio namų bunkeryje Klajūnas tepabuvo kiek daugiau nei porą savaičių ir išėjo. Klajūnas paliepė slėptuvę išardyti, nes čia daugiau niekados nebegyvens. Moteris taip ir padarė, po poros dienų medinius spyrius ir lubų karteles supjovė malkoms, o duobę užpylė žemėmis. Po kurio laiko areštuota partizanė atvedė saugumiečius, parodė jai žinomą bunkerį. B. Pretkuvienę areštavo, žiauriai tardė. Laisvės karių pagalbininkė kelis metus kalėjo mirties stovyklose Rusijos gilumoje. Jau po daugelio metų pasakodama apie patirtus išgyvenimus rodė man randus, palikusius ant pirštų, sužalotų priveriant durimis.
Keistas nutikimas įvyko Gerkonyse. Klajūnas, tūnojęs Jono Matuliausko troboje, apšaudė besibeldžiančius partizanus. Lūšį ir Vaidilą nukovė, o Elnias ir Dobilas pasitraukė. Klajūnas vėliau aiškinęs, kad šaudęs, nes juos palaikęs rusų kareiviais, tačiau manyta, kad taip tiesmukiškai išspręstas kivirčas tarp savųjų.
Bandymai baigti kovą
Klajūno mylimoji O. Paulavičiūtė galiausiai įstengė įtikinti vadą, kad siekiant išsaugoti gyvybes, reikia legalizuotis. Kartu su visais nutraukti kovą bei registruotis ketino ir Klajūnas, tačiau paskutinę akimirką apsigalvojo. Bet jau apsisprendusiems sudėti ginklus netrukdė. Tad į Anykščių milicijos skyrių registruotis 1951 metų spalio 23 dieną atėjo Povilas Jankauskas-Alksnis, Bronius Morkūnas-Diemedis, Julius Baranauskas, Elena Sprindytė-Alytė ir Ona Paulavičiūtė. Jie saugumiečiams atidavė rusišką automatą PPŠ, du šautuvus, du pistoletus ir 170 šovinių. Beje, po kelių dienų brolis Morkūnas-Jaunutis prikalbino Diemedį vėl sugrįžti į būrį.
Saugumiečių naguose
Taip jau nutiko, kad į Varkujų mokyklą dirbti atvažiavo mokytoja Ramelienė su vyru Algirdu, kuris buvo saugumo užverbuotas agentas Grigas. Labai greitai simpatiška moteris bei vaišingas vyras susipažino ir susibičiuliavo su partizanais. Smagu būdavo jiems ten užeiti ir paviešėti. Viena iš tokių smagių viešnagių pasibaigė tragiškai.
Tamsų, vėjuotą 1951 metų lapkričio 14-osios vakarą pavaišinti migdančiu ir paralyžiuojančiu preparatu Neptun, T. Kviklys-Klajūnas užmigo ir kartu su bendražygiu Kazimieru Ivanausku-Aru (1927–1952) pateko į sovietinių saugumiečių nelaisvę. Sulaikymo akte įrašyta, kad paimti jų ginklai ir daiktai: automatas PPŠ, vokiškas karabinas, pistoletas „TT – 1“, pistoletas „Parabelum“, 145 šoviniai, planšetė su dokumentais. Iš Anykščių suimtieji išgabenti į Vilnių.
Kaltinimai ir mirtis
T. Kviklys-Klajūnas kaltintas dešimties sovietinių aktyvistų bei piliečių nužudymu ir valstybei padarius 100 tūkstančių rublių žalą. Dalyvavęs kartu su Ūsu (Broniumi Kėbliu) ir Vikšru 1946 metų rugsėjyje sušaudant Gerkonių kaimo gyventoją, eigulį Joną Gogelį bei jo motiną už tai, kad išdavė Jononių šile gyvenusius Povilą Guobį-Špoką ir Joną Patamsį-Laisvūną. Kad 1948 metų liepos 10 dieną ties Radiškio kaimu nušovęs arkliu važiavusius Debeikių pieninės direktorių Ašurką ir darbininką Ivanauską.
Iš tiesų ten T. Kviklys-Klajūnas su bendražygiais pasaloje laukęs skrebo Gogelio ir jo sėbrų. Atidengė ugnį todėl, kad pamatę juos smarkiai apsiginklavusius.
Tų pačių metų rugpjūtyje Kalvelių ūkininkui nuvežus šiaudais apkrautus vežime į pasalos vietą, Klajūną kartu su Ąžuolu, Vanagu, Rytu (Juozas Adomonis) ir Alksniu, pasaloje prie kelio iš Debeikių į Anykščius apšaudė automobilį. Nukovė Anykščių rajono komiteto finansininką ir paėmė 71 tūkstantį rublių. Automobilį sudegino, o kartu važiavusius vairuotoją bei sužeistą rajoninio komiteto darbuotoją Paulauskaitę paleido.
Gruodyje nušovę Sindriuose gyvenusį buvusį Troškūnų skrebą Kartaną. Dalyvaujant Gaideliui, Alksniui, Jaunučiui, Radvilai, Diemedžiui, Astrai ir Nidai 1949 metų gegužės 4 dieną Papšiuose nušovęs Debeikių milicijos viršininką leitenantą Smirnovą. Po poros savaičių tame pačiame sodžiuje nušovę vietinio kolūkio pirmininką Pilkauską ir jo žmoną, Burbiškio kolchozo pirmininką Rutkauską, vėliau Klajūnas dar nukovęs kelis skrebus, kartu su Barzda ir Paparčiu apiplėšęs Rubikių plytinės parduotuvę.
Klajūno gyvenimo kelias baigėsi Butyrkų kalėjime Maskvoje. Nors bandė gelbėtis siūlydamasis, nuoširdžiai ar tik gudraudamas, bendradarbiauti su saugumu, pagelbėti suimti likusius partizanus Žemaitijoje, ten, kur jo niekas nepažįsta, nieko negirdėjo apie areštą. Teigė norįs gyventi, suklydęs, auga sūnus, gali būti naudingas sovietų valdžiai ir tarybinei valstybei. Tačiau kartu su bendražygiu K. Ivanausku-Aru nuteistas mirti, abu sušaudyti 1952 metų lapkričio 19 dieną. Palaidojimo vieta, kaip ir daugybės to meto kankinių, nežinoma.
P. S. Teodoro Kviklio-Klajūno šimtmetį paminėjome šių metų rugsėjį žygiu dviračiais. Pravažiavome klajūnišku maršrutu: Svėdasai – Auleliai – Kušliai – Linskis – Vilkabrukiai – Kunigiškiai – Vyžuonos – Šventupys – Varkujai – Žalioji – Butėnai – Svėdasai.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
