Pasaulio anykštėnų bendrija kviečia kartu pagerbti poetą Antaną Baranauską jo gimimo vietoje ir prie Antano Baranausko salės

Pasaulio anykštėnų bendrija pagerbs poetą Antaną Baranauską jo gimimo istorinėje Anykščių vietoje sausio 17 dieną, penktadienį, 13 valandą, uždegant atminties žibintą prie poeto gimtąją sodybą ženklinančio suolelio Vilniaus g. 35 Jurzdike.

Žibintą uždegs Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis ir Pasaulio anykštėnų bendrijos atstovai. Nuo pat ankstaus ryto teįsižiebia poeto gimimo džiaugsmą įprasminančios žvakutės ant to suolelio, visų neabejingų praeivių padėtos.

Poeto gimimo dieną prie istorinės Antano Baranausko salės Vilniaus g. 11, įėjimo į Sakralinio meno centrą į erdvę bus transliuojami istoriniai seserų Kairyčių dainų ir giesmių įrašai, išsaugoti kompozitoriaus Felikso Bajoro ir perduoti Anykščių menų centrui bei Pasaulio anykštėnų bendrijai saugoti ir aktualinti.

Kaip žinoma, prieš 190 metų Anykščiuose 1835 metais sausio 17 dieną popietyje gimė „didžiausia Anykščių garbė“ – Antanas Baranauskas, anot jo bičiulio Klemenso Kairio – „devynių gabumų žmogus“: poetas, teologas, kalbininkas, matematikas, homiletikos profesorius, Biblijos vertėjas, Seinų vyskupas. Prasminga jo jubiliejinių metų gimimo dieną pagerbti poetą Antaną Baranauską ten, kur jis išvydo pasaulį, kur prasidėjo jo gyvenimas, kur ketverius metus jis augo tėvų namuose Jurzdike, kuriuos dabar ženklina atminties suolelis su poeto gimimo vietą įvardinančiu įrašu Vilniaus g. 35. Poetas iš pirmųjų savo gyvenimo metų labiausiai prisiminė motiną. Jo biografės Reginos Mikšytės teigimu, „Poetas ją visą amžių vadino motute ir ilgiausiai minėjo, kaip ji rytais žadindavo ir „in prieglobstį prisispausdama ir meiliai bučiuodama lietuviškai čilbino“, „lietuviškai lyliavo“.

Šią Antano Baranausko gimimo vietą Jurzdike ir gimimo bei vaikystės istorinį laiką poeto gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja Regina Mikšytė taip įvardina: „Antanas Baranauskas gimė Anykščių miestelio dalyje, vadinamoje Jurzdiku prie bažnyčios, t. y. bažnytinės jurisdikcijos, arba bažnyčiai priklausiusių žemių valdoje. Anykščių valdžios dvaro 1830 m. inventoriuje nurodyta dešimt miestelio gatvių: Dvaro, Senojo malūno, Didžioji, Galinė, Įvažiuojamoji, Žydų (arba Bajorų), Žydų turgaus, Didžiadvario. Anykščių miestelis Baranausko laikais buvo jau seniai praradęs kadaise net dukart jį gynusias Magdeburgo teises, kaimyninius Ukmergę ir Panevėžį pranokusio miesto savivaldą ir ribas, ir, svarbiausia, laisvų žmonių privilegijas, atpalaidavusias nuo visų pareigų ir duoklių bažnyčiai ir dvarui. Ilgainiui sunykęs miestelis perėjo bažnyčios valdoms. XIX a. viduryje Anykščių valsčiaus valdybai priklausė 1959 gyventojai. Antano Baranausko tėvai, valstybiniai, arba karališkieji, valstiečiai, priklausydami valdžios dvarui, gyveno lengviau negu privačiųjų dvarų baudžiauninkai. Pastaruosius anykštėnai pravardžiuodavo vergeliais, o baudžiavą vadino vergija. Tačiau poeto tėvai ilgai gyveno patėvio A. Steikūno sodyboje Jurzdike – tik 1839 m., kai būsimajam poetui ėjo ketvirtieji metai, labai lengvomis sąlygomis kone pusvelčiui jie įsigijo nuosavą ūkį su griūvančiais trobesiais Užupiečiuose dešiniajame Šventosios krante. Keldamiesi iš senelių sodybos Jurzdike, jie atsigabeno be pjūklo suręstą klėtį, kurios viršstaktėje iš lauko pusės išpjauta 1826 m. data. Kaip ir visi Ažupiečių valstiečiai Baranauskai dirbo 12 dešimtinių prastos žemės, pjovė 5 dešimtines prastų pievų ir dešimtinę dar prastesnių balų. Užtat nuo sodybos už upės atsiverdavo Anykščių apylinkės – kilpomis vingiavo Šventoji, bangavo baltytėlaičio smėlio kalnai ir kalneliai, dunksojo šilai ir šileliai. Vaizdinga ir jauki Aukštaitijos žemė nuo pat mažumės ugdė žmoguje harmonijos būtinybę, segė fantazijos sparnus. Čia, Jurzdike ir Ažupiečiuose, ir užaugo Antanas Baranauskas. Poeto tėvas Jonas Baranauskas, šviesus ir raštingas žmogus, dirbo Anykščių valsčiaus valdyboje mokesčių rinkėju. Sekmadienių vakarais jis mėgdavęs balsu skaityti šventųjų gyvenimus ir skaitydavęs ligi susigraudinimo. O tada užsikniaubdavęs ant stalo ir balsu pravirkdavęs. Šiaip ūmų ir griežtą, jį mokėdavo palenkti motina, švelnios sielos, geraširdė, nuolanki moteris. Teklė Baronienė garsėjo ir gražiais veideliais, ir kaip geriausia Anykščių bažnyčios „kantarka“. Poeto motinos maldaknygė su jos pačios pasirašyta pavarde: „Šitoj knyga priguli unt Tekliu Baronieni Anykščiuos až upes“ tebesaugoma Baranausko klėtelės muziejuje. Antanas Baranauskas augęs trečias iš eilės kartu su broliais Jonu, Juozapu, Anupru ir seserim Rozalija.“