Esu pensininkas. Prašau nepainioti su „senjoru“. Senjorai gyvena toli nuo mūsų, gauna solidžias pensijas, siekiančias 70 nuošimčių jaunystės atlyginimo, žiemoja Ispanijoje ir be tikslo bastosi po pasaulį. Sako, kad ir pensininkui reikia turėti tikslą. Susimąsčiau – vieni vaikšto gamtoje su lazdomis (kas su dviem, ir tai vadina sportu, kas su viena). Kiti lanko trečio ar ketvirto amžiaus universitetus.
Gerai viską apsvarstęs, nusprendžiau susirūpinti savo sveikata. Kaip ir dera ruošiantis rimtai kelionei, pirmiausia susirašiau visas savo bėdas. Pirmiausia blogai su regėjimu: nematau Prezidento žadėtos „gerovės valstybės“, mero nuveiktų darbų ir lauktų naujovių bei tvarkos (nebent sugriežtintą informacijos cenzūrą). Galiausiai prie Savivaldybės ir neprivažiuosi – vieta elektromobiliui yra, o neįgaliesiems – ne. Suprask, jei neįgalus tai ir nesipainiok, netrukdyk „dirbti“. Antra – klausa. Kai važiuoju savo automobiliu, tai kiti kažką makaluoja rankomis, žiopčioja, pirštą prie smilkinio sukinėja. Galvoju, gal žmogui galvą skauda ir vaistų prašo, bet negirdžiu, tad nedrįstu siūlyti. Dantų beliko – ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi. Kartais, pasiklausius žinių, pilvą susuka, sako, į kažkokį „gastronomologą“ reikia kreiptis. Eisena mano beveik jaunatviška, tik, kad mažumą į šoną pagriuvęs, mat stuburas baigia aštuoniukėn susisukti. Rekomenduoja po kompiuteriu palįsti arba daktaras magnetu pavedžiotų ir pasakytų, kad atsukti nugarkaulio nebepavyks. Na, tai gal pirmam sveikatingumo žygiui tiek užteks.
Susirašiau visą kelionės maršrutą. Tiesa, savaitgaliais iš trobos šiukštu kojos nekeliu. Neduok Dieve, Nelabasis koją pakiš, o budinčio chirurgo tai ligoninėje nėra. Teoriškai gavosi visai solidus pasivaikščiojimas. Pasiekti šeimos daktarą tam, kad gautum siuntimą pas specialistą, reikia įveikti apie 1 km nuo autobusų stoties iki poliklinikos. Pradžiai visai neblogai – 5 km, juolab ne iškart, nes visų siuntimų vienu kartu neduoda, o gal jų visų ir nereikia. Nuo poliklinikos iki ligoninės 2×5=10 į vieną pusę, na, ir iki autobusų stoties tiek pat. 25 km tikrai sveikas pasivaikščiojimas.
Taigi, pradėjau įgyvendinti savo planą praktiškai. Atsidarau Anykščių ligoninės tinklapį, norėdamas sužinoti, kada dirba specialistai, reikalingi mano plano įgyvendinimui. Skaitau… Gydytojų darbo grafikas yra nuolat kintantis, tikslesnę informaciją sužinosite atsidarę nuorodą https://ipr.esveikata.lt/ arba paskambinę į ligoninės registratūrą telefonu.
Vat tau ir gyvenimo realybė: ieškau sveikatos, gal, sakau, per kompą sveikatos atsiųs. Trauk jas galas tas technologijas! Ką berašiau, kiek beaiškinau tai e sveikatai, o ji man vis raudonai sako: „Šiuo metu nėra laisvų vizitų laikų, atitinkančių paieškos kriterijus.“
Tiek to, galvoju, pasivaikščiosiu, su merginom gyvu žodžiu persimesiu, ligų sąrašiuką parodysiu – gal ką protingo patars. Baaa… kaip seniau Savivaldybėj – stiklinė siena vietoj registratūros. Tuščia, gal stiklus parduot ruošias?.. Tiesa, priklijuotas lapelis su užrašu: Registratūra pirmame aukšte. Na, ir rodyklė kažkodėl nukreipta žemyn. Koridorius, savaime aišku, neapšviestas (taupoma elektra), tad apgraibomis einu tolyn. Pagaliau šviesa ir už stalo sėdi sesytė (dabar, berods, slaugytoja vadinama). Klausiu, ar čia registratūra?
– Eik tolyn, pamatysi dešinėje šviesą, pasuk į dešinę, paskui į kairę ir ten, dešinėje bus registratūra.
Įdomus, veik naktinis žygis. Ir tikrai, įprastiniame slaugytojų poste sėdėjo sesytė, pasieniuose ant kėdžių sėdėdami laukė gydymo ištroškę ligonys, vairuotojai, skubantys pasitikrinti sveikatą, be perstojo čirškė telefonas. Belaukdamas savo eilės, supratau, kad prie stalo sėdi ne seselė, o indų dievas Šiva su daug rankų. Kelia telefoną, užregistruoja pas gydytoją. Kitas pas gydytoją iš laukiančių eilės, užregistruoja sekantį skambinantį telefonu, paima pinigus iš vis dar laukiančio vietoje, rašo kvitą, skambina buhalterei, nes neturi grynų… Ir taip visą laiką, kol priėjo ir mano eilė.
Pasiskundžiau sveikata ir parodžiau savo sveikatingumo maršrutą. Nei dantimis grieždama ar piktai žiūrėdama, seselė nusišypsojo iš mano naivumo ir maloniai paaiškino:
– Dėl pilvo tai nevark, tokio specialisto Anykščiuose nėra. Magnetas pas mus jau apsilpęs, retkarčiais veikia. Jei ne mirtina, galėtum ir kitur paieškoti. Na, dėl dantų tai ar verta taip toli vaikščioti? Atsistok prie Dariaus ir Girėno gatvės kampo – net trys klinikos matosi. Vis tiek tos pačios daktarytės dirba. Va, pas šitą tai susimokėk 23€ ir gali nors dabar eiti, nė siuntimo nereikia.
Bandymas iškvosti, pas kurį gydytoją galima eiti be siuntimo ir kiek reikia mokėti, man nepavyko, o už nugaros ir taip jau girdėjau piktą, nuolat skubančių pensininkų šnypštimą.
Gal ir gerai, kad tų daktarų nėra. Reikia plėsti akiratį, geriau susipažinti su Lietuva, o tai apkiautome sėdėdami vienoje vietoje. Visiška laisvė, gali nors į Ukmergę, Uteną ar Panevėžį, galiausiai, kad ir į Klaipėdą nuvažiuoti reikiamą gydytoją aplankyti, prie to paties ir pasižmonėti. Tuo pačiu ir Anykščių ligoninę atgaivinti. Vietoj buvusios registratūros barą įrengtų. Pusė ligoninės jau seniai pavirto siaubo filmų kūrimo aikštele, o ir dabartinės bent pusę galima prie jos prijungti – vis tiek nėra kam dirbti. Žiūrėk, laikui bėgant, ligoninės direktorius taptų kino industrijos magnatu. Anykščiai taptų Holivudo filialu. Na, dar pasitelkus valdžios fantazijas, jei ne pilį pastačius, tai bent parko kūdrą prileidus mineralinio vandens, gal ir taptume kurortu.
Vladas Rimkevičius
Labai geras straipsnis tokia Anykščių realybė ačiū