Visai neseniai skaitytojus pasiekė septintoji svėdasiškio poeto Donato Šilinio poezijos knyga „Rudens paletė“. Deja, autoriui jau nebuvo lemta pasidžiaugti šia beveik 90 puslapių eilėraščių knyga, nes ją išleido poeto artimieji jau po Donato mirties.
Visai neseniai skaitytojus pasiekė septintoji svėdasiškio poeto Donato Šilinio poezijos knyga „Rudens paletė“. Deja, autoriui jau nebuvo lemta pasidžiaugti šia beveik 90 puslapių eilėraščių knyga, nes ją išleido poeto artimieji jau po Donato mirties.
Kone šimtą eilėraščių atrinko ir pavadinimą knygai sugalvojo prieš keletą metų patsai autorius. Tiktai užklupus nepagydomai ligai, naujosios knygos jis taip ir nebeišleido.
Iš viršelio ir knygos puslapių į skaitytoją žvelgiantis poetas, atrodo, taip ir prabyla gyvu žodžiu į skaitytojus, taip ir kviečia kartu su juo pakeliauti gimtinės keliais, pasidžiaugti gyvenimu, gamtos grožiu, pabuvoti kituose kraštuose. Juk Donatas Šilinis tiesiog dievino gimtąjį Svėdasų kraštą, be galo mylėjo Tėvynę Lietuvą, bet labai mėgo ir keliauti. Pabuvojęs daugelyje Europos ir Azijos šalių, parsiveždavo ir neišblėstančių įspūdžių, ir tose šalyse užgimusių eilėraščių.
„ Norėčiau pabūti
Tarp jūsų truputį,
Kažką pakalbėti,
Neskubant niekur,
Nes laikas nelaukia,
Lyg laivas nuplaukia
Į tolimus uostus
Čigonės žadėtus…“,- sako poetas ir dovanoja skaitytojams daugybę įsimintinų posmų, atskriejančių iš eilėraščių „Ruduo“, „Kupolinė“, „Mėnuli, Vienturti“, „Gal Dievas ir vėlei“, „Jau pievos prižėlė“, „Brendu per sapną“, „Norėčiau pabūti“, „Rasa lašėjo“, „Žiemos naktis“, „Pivonijos žydi“, „Aguonų laukas Slovakijoje“, „Mėlynieji mano paukščiai tyli“ ir daugelio daugelio kitų…
Kaune ilgus metus gyvenęs ir labai kūrybiškai dirbęs dailininkas, pedagogas ir poetas Donatas Šilinis amžinojo poilsio atgulė šalia tėvų savo Tėviškėje- Svėdasuose 2012-jų lapkričio 24-ąją.
Gimė 1928 metų rugsėjo 2-ąją sename Bajorų kaime netoli buvusio grafo Marikonio dvaro. Svėdasų miestelyje užbaigė progimnaziją. Susidomėjęs daile, įstojo mokytis į Kauno taikomosios dailės technikumą. Čia, kaip ir Svėdasų mokykloje, jis kūrė ir eilėraščius, tapo aktyviu literatų būrelio nariu. Jaunas menininkas toliau siekė mokslo Dailės institute Vilniuje. Po to ne vieną dešimtmetį darbavosi dailės mokytoju- metodininku Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kurioje įdiegtas vaizduojamosios dailės profilis, tapo akademinio piešimo studijų vadovu. Svėdasiškis Donatas Šilinis visą prasmingą savo gyvenimo kelią pašventė dviems Mūzoms: dailei ir poezijai. Jis buvo Lietuvos dailės ugdytoju draugijos narys, tapo ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos nariu. Mėgo tapyti peizažus, miestų ir miestelių vaizdus, istorinio ir kultūrinio paveldo objektus, gėlių natiurmortus. Ypatingą vietą jo kūryboje užėmė gimtųjų Svėdasų vaizdai.
Nors poeziją kūrė, tapyti pradėjo dar ankstyvoje jaunystėje, tačiau jo kūrybą gerokai varžė sovietmetis su savo cenzūromis, įvairiais suvaržymais, bandymu įsprausti menininką į tam tikrus „rėmus“. Todėl tikras D.Šilinio kūrybos proveržis prasidėjo Lietuvos tautinio Atgimimo laikais…
Personalines tapybos darbų parodas Donatas Šilinis surengė Kauno menininkų namuose, Kauno mokytojų namuose, Kauno Vytauto Didžiojo muziejuje, Šakių, Anykščių rajono Svėdasų kultūros namuose, Kauno „Santakos“ kino teatre, Kauno „Aušros“ gimnazijoje, Kauno Vaižganto vidurinėje mokykloje, Dainavos seniūnijoje ir kitur. Ne kartą jo darbai buvo eksponuojami Svėdasų bibliotekos Meno galerijoje kartu su kitų Svėdasų krašto menininkų kūriniais. Dalyvavo daugelyje Kauno dailininkų bei respublikinėse dailės pedagogų darbų parodose, surengė keliolika personalinių parodų Kaune, Šakiuose ir, žinoma, gimtajame Svėdasų miestelyje.
Savo eilėraščius D.Šilinis spausdino įvairiuose spaudos leidiniuose, taip pat poezijos rinkiniuose: Nepriklausomų rašytojų sąjungos narių kūrybos rinktinėse „Ten, sidabro vingy“ (2000 m., 2001 m.), svėdasiškių literatų klubo “Sietuva” rinktinėse “Baltieji debesys” (2000 m.), “Žydėjimas“(2005 m.), Anykštijos autorių meilės lyrikos sutelktinėje „Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname“. Parengė ir išleido šešetą savo poezijos rinkinių, kai kuriuos pats dailininkas ir iliustravo. Tai „Už mėlynų tolių“ (1994 m.), “Lemties ženklai“ (1996 m.), „Vandens žydėjimas“ (1999 m.), „Sutemų oazės“ (2002 m.), „Nakties piligrimai“ (2005 m.), “Mėlyni paukščiai“ (2007 m.)
Nors gyveno ir darbavosi Kaune, tačiau pirmai progai pasitaikius, vis skubėdavo Tėviškėn. Čia jis mielai dalyvavo svėdasiškių šventėse, bibliotekos renginiuose, literatų susitikimuose, naujų knygų pristatymuose, tradiciniuose „Vaižganto skaitymuose“. Kunigiškiuose veikiančiam Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui menininkas padovanojo keletą savo tapybos darbų, kuriuose įamžintos vietos, susijusios su lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimu ir kūryba. Donatas Šilinis Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Svėdasų filialui sukūrė ir padovanojo knygų ženklą-ekslibrisą, mielai dovanojo gimtinės bibliotekai ir savo knygų, piešinių. Savo poezijos knygas, o taip pat surinkęs daug kitų šalies literatų knygų, padovanojo Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui. Šios dovanos dabar saugomos Muziejaus fonduose, o prieš kurį laiką buvo organizuota Donato Šilinio dovanotų knygų paroda.
Svėdasiškis Donatas Šilinis 2002 ir 2004 metais tapo Nepriklausomų rašytojų sąjungos organizuotų Vasaros poezijos švenčių laureatu, 2001 metais- diplomantu. Šios kūrybinės organizacijos surengto Lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui skirtame konkurse 2004 metais jis buvo pripažintas laureatu poezijos srityje. Už aktyvų dalyvavimą dailės darbų parodose ne kartą apdovanotas diplomais, padėkomis. Kuriančiųjų ir tautos vertybių ieškančiųjų klubas „Verdenė“ Donatą Šilinį už darbus poezijos ir dailės srityje apdovanojo „Tėviškės vyturio“žymeniu.
Savo prisiminimuose, biografijos puslapiuose, privačiuose pokalbiuose jis visuomet pabrėždavo, kad kūrybai įkvėpdavo gimtinės grožis.Tad patys nuostabiausi eilėraščių posmai, patys spalvingiausi tapybos potėpiai buvo skiriami gimtajam kraštui.
Neatsitiktinai labai daug posmų Tėviškei skiriama ir naujajame rinkinyje „Rudens paletė“.
Šių metų viduryje pasirodžiusi pomirtinė Donato Šilinio knyga yra savotiška paskutinė poeto dovana skaitytojams. Be jokios abejonės, ne vienas eilėraštis iš šios knygos nuskambės Kaune bei Svėdasuose ir lapkričio pabaigoje, kuomet visi pažinojusieji šį pedagogą, dailininką, poetą ( o ir šiaip be galo paprastą, kuklų, nuoširdų, jautrų žmogų) minės jo mirties pirmąsias metines…
