Pašvenčių šilų smiltynų Plikiškiai

Šimonių girios pakraštėlyje, pustomuose Šventosios pakrančių smiltynuose, nuo seniausių laikų gyvuoja Plikiškių kaimas, garsėjęs mažųjų upelių upėtakiais, rašytoju bei rusų sentikių kolonija, taikliai Kremliumi vadinama.
Svėdasų parapijiečių knygoje 1900 m. įrašyta, kad čia surašant 1923-iais surastos 8 sodybos su 43 gyventojais, šiuo metu dar tebegyvena keliolika gyventojų.

Giesmė upėtakiui
 
Vieškelis šviesus, girios pušimis aukštomis apkaišytas. Iš drėgnų miškų slėnių, neišsenkančių versmių alma upeliai – šaltavandeniai, skaidrūs, upėtakius karališkosioms vestuvėms ir gyvenimui tikrajam atviliojantys. Laisvų girių gyventojų širdis jauduliu užliejančios tuomet, kai laimingų žvejų rankose spurdėdavo – karalių stalo verta, rausvais taškeliais ir šaltais, skambančiais vandens lašais spindinti žuvis.
Kaip upėtakiai upelius sraujuosius, taip ir žmonės šiliniai savus namus apleidžia ir nyksta girios kaimai. Plikiškiai gi viltimi gyvavo – juk visai šalia Mikieriuose palengva kūrėsi miško darbininkų gyvenvietė, sustodavo autobusas, veikė parduotuvė, atrodė, kad amžinai galės žmoneliai darbuotis  – sakinti pušis, kirsti, vežti, sodinti medžius, niekada nepritrūks jaunimo, tačiau globalizacija gerokai didesnes gyvenvietes nuo žemės veido nušluoja.
 
Gyveno eigulio dukra
 
Dar buvo vasara, jau prieš penkerius metus, pats karštumas, kai išsirengiau aplankyti čia Plikiškių vienkiemyje gimusią ir tebegyvenančią, saulėtos senatvės sulaukusią ir gyvenimą karštai karštai mylinčią Šimonių girios eigulio Žiūko dukterį Albinutę. Deja, buvo tai lemties pakirsta diena: sodyboje nieko neradau, pašūkavęs prišaukiau kaimyną, o pačios šeimininkės nei sulaukiau ir jau niekad nebepamačiau. Tik pasilikau su žinia apie jos didį girios kalnelių, upelių, raistų, šilelių pažinimą, gebėjimą juokauti ir dieviškojo pasaulio supratimą.
Kai atmyniau dviratuku po gero mėnesio, karščiai jau buvo tiek įsismaginę, išvarginę, kad be laiko, kaip tie pageltę nudžiūvę berželių lapai, krito ir žmonės. Šilai alsavo sakų aromatu, sodyboje vėl nieko neradau, nebuvo net kaimynų. Tik po valandėlės laukimo kaip žinianešys automobiliu atriedėjo žmogus, toks aukštas, liesu išbalusiu veidu ir pasakė, kad nebėra Albinutės, kad šiandien mirė ir nusinešė lemtis manąją laimę su ja susitikti.
 
Klaidi ir lemtinga klajonė
 
Karštis ir sėklinių pušų didybės grožis suklaidino, mat ilgokai gėrėjausi – žvelgiau į tiesius, atrodo dangų siekiančias menkas viršūnes laikančius kamienus, pasakiško grožio rėžius – sakintojų paliktus pačioje gintarinėje medžių storybėje. Ne tuo keliu pasukęs, išklydęs iš kelio, nesuradau jau takelio. Keliuku Pelyšių dvarą pasiekti manęs, nusukau labiau šiaurėn ir kažkur prie Viešintų išlindau – net keliolika kilometrų su įkarščiu numynęs. Neapgalvotos, neatsargios, visai vaikėziškos maudynės girios upelyje. Iki ribos įkaitęs įlindau į ypatingai šaltą vandenį, po ko prikibo ligos, tikros bėdos. Kai jau pro kapelius, „Velnio išvarymo iš Mykolų kaimo“ siluetą, laukeliu į plentą nuo Viešintų įsukau, spėriai Andrioniškin nulėkiau ir ten dar nerūpestingai gaivinausi „daktarienės“ šaldytuve laikytu tiesiog stingdančiu ir gaiviu „kanapiniu“. Negreit vėl sugrįžau į Plikiškius.
 
Rašytojo pastogėje
 
Nors aš jį ir kairiuoju pavadinu, nors aš ir jo rašymams apie inžinierių Praną Markūną nepritariu, bet galiu gi su juo pasikalbėti sėdėdamas Plikiškių sodybos pastogėje prie plataus stalo. Jis – Antanas Drilinga, žmogus nebejaunas ir išmintingas. Žinau, kad su juo nepasikalbėjęs jausčiausi dar kartą likimo trinktelėtas ir mano užrašai apie Šimonių girią neužbaigti, dar labiau skylėti būtų. Juk kaip gražiai jis savo raštuose po sodžiaus apylinkes, miškus, upelių pakrantes, raistus, sodybą ir žmonių gyvenimus išvedžioja. Žmonės šie tikri darbu kruopščiu, sąžinės suvokimu. Tos alkanos ir dosnios smiltys, šilų dainos, audinių raštai ir lemties trapumas. Daug tokio prigimtinio grožio jo pasižvalgymuose „prie vieškelio“ ir eilėraščiuose gimtajam kampeliui. Koks žavesys tų akimirkų, kuomet su tėvuku mažajame upelyje dideliu samčiu upėtakį didžiausią gaudė. Pirmą sykį prigriebta didžuvė grakščiai išsirietusi iš tinklo iššoko, bet kantrių žvejų vėl buvo į lemties spąstus įviliota. Šokinėjo, spurdėjo savo karališkai taškuotu, spalvingu kūnu, o Antanukas susigraudeno, paleisti gražuolę panoro. „Būk vyras…“, – pratarė laimikį į maišą dėdamas tėtis. Būk vyras…
 
Kremliaus kurantai ir garbė
 
Ir buvo. Palengva suprato, kad ne tos, kur danguose, bet kur bokštuose žvaigždės ramų ir gerbtiną gyvenimą lemia. Plikiškių „kremlių“ temačiusiam palengva ir tikrojo Kremliaus Maskvoje durys vėrėsi. Naujausioje knygoje tiesiog pasigėrėdamas rašo apie savo bičiulystę tikriausią su kolaborantu Justu Paleckiu. Tai jis, tas kultūringas žmogus ir tikras „narsuolis“, išdrįso pobūvyje tarp svarbių svečių iš centro užtraukti lietuvišką dainą, tai jis pasibaigus vakarėliui jauną ir kuklų bendramintį pastebėjo, savo limuzino „Zim“ parvežti į namus užmiestyje nepagailėjo. O keliaujant į Maskvą, kur kasmet su reikalais kelis dešimtmečius keliaudavo, traukinyje vėl su Paleckiu susidūrė, ir vėl buvo pamalonintas – vaišintis į kupė pakviestas ir po blogio imperijos sostinę juodu limuzinu pavežiotas. Tad mėgo nuo pat vaikystės būti pastebimas, jo 50-mečio iškilmėje pionieriai su deglais marširavo, kaip mitologinį herojų iš dar neparašyto epo garbino. Bet ir vėl Maskvą raštuose prisimena, viešbučius „Moskva“ ir „Rossija“, kur jausdavosi tarsi „Dievo ausyje“, apie režimo liaupsintojams, susibėgusiems iš visos imperijos, rengiamus vakarėlius, geriausius gėrimus, juodąją ikrą, kelnerių gvardijas ir ranką spaudžiančią bei užmarštingai besišypsančią ministrę Furcevą… Bet va išaušo privilegijas sutirpdęs nepriklausomybės rytas, niekas nebežygiuoja su deglais, niekas nebegarbina, nebepastebi, nebeprisimena, pinigų nebeduoda – čia jau labai ryškiai rašytojas atskiria, kas savas, kas geras, ypatingai pliekia blogietį merą Sigutį. Ir čia staiga šast –  atsirado gerų žmonių, prisiminė, taikon pakvietė, ir 25-tais Lietuvos nepriklausomybės metais Anykščių garbės piliečio vardą suteikė.