Neradęs dailininko, kuris tinkamai įgyvendintų jo idėją, V.Sankauskas pats nutapė sudėtingą istorinę sceną, kur prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas kaunasi su kryžiuočiais.
Kupiškio pašonėje, ant Kupos kranto, išdygo įdomus ir keistas parkas su patriotizmo sale, o viso to sumanytojas dėl šios savo idėjos net tapo dailininku. Žmogus kuklus: gal ir ne viskas taip puikiai pavyko, kaip norėjosi, betgi viskas – dėl aukščiausios idėjos – nepriklausomos Lietuvos valstybės išsaugojimo.
Gailutė KUDIRKIENĖ
Neina kitų pramintais keliais
Prie Kupiškio prigludusiame Pyragių kaime jau kurį laiką gyvuoja Pilietiškumo parkas.
Jo įkūrėjas – 61 metų kupiškietis Virginijus Sankauskas, šalia parko esančių paminklų dirbtuvių „Juodoji gulbė“ savininkas.
Vyro teigimu, Pilietiškumo parko paskirtis yra čia besilankantiems žmonėms pakelti lietuvišką dvasią, paskatinti mylėti savo valstybę ir priminti iškilius kupiškėnus, darbais puoselėjusius dvasines, kultūrines bei tautines vertybes.
„Niekur šalyje nėra tokios idėjinės vietos, kuri žmonėms sužadintų lietuvišką savimonę, tad aš ėmiau ir įkūriau tokią. Darau, ko dar nėra, neinu keliais, kuriais kiti ėjo“, – nusako savo idėją.
Anot įkūrėjo, parke sklando pilietinės vienybės ideologija, pajėgi sukelti tokią energinę vienybės bangą, kokia nuvilnijo per Baltijos kelią. O kad veiktų dar stipriau, jis paminklų dirbtuvių pastate dar įrengė ir vadinamąją lietuvybės salę.
Iškalti šaliai ir kraštui nusipelniusių vardai
Į Pyragius sukame lyjant pavasariniam lietui.
Palei siaurą žvyrkelį dunkso ilgas pilkasienis vienaaukštis namas. Iš jo dekoracijų aišku, kad čia dirbinami akmeniniai paminklai.
Kitapus žvyrkelio, apsuptos krūmokšnių, stiebiasi kelios pavienės eglaitės. Jų fone išsimėtę akmenys ir paminklinės plokštės.
Tarp jų įsimaišęs senas medinis koplytstulpis, galbūt kažkieno gėlyną puošęs nedidelis malūnas, dar skulptūrėlės. Tai ir yra kuriamo Pilietiškumo parko pradžia.
Mostelėjęs ranka šeimininkas rodo, kad parkas tęsiasi iki pat krūmais apžėlusios Kupos pakrančių.
Visos parke nutupdytos ak-mens plokštės išmargintos ilgais užrašais, šalia kai kurių iškaltos ir galvos, tik perskaityti, kas parašyta, neįmanoma – nuo lietaus sušlapusiame akmenyje raidžių neįžiūri.
Šeimininkas entuziastingai veda prie kiekvienos plokštės, braukia nuo jų vandenį ir iš atminties beria, kam kuris užrašas skirtas.
Jo įsitikinimu, žymiausias, daugiausia lietuvybei nusipelnęs kupiškėnas yra iš Šimonių kilęs Jonas Murka – iškilus tarpukario Lietuvos pedagogas, pirmųjų lietuviškų vadovėlių autorius.
Kita plokštė skirta vaikų labai mylėtam vietiniam mokytojui Vajegai, kiti įrašai akmenyse pagerbia žymią istorijos mokslų daktarę, etnologę Pranę Dundulienę, tyrinėjusią baltų mitologiją bei lietuvių papročius, ir idėjinį bendražygį, jos vyrą Bronių Dundulį.
Jiedu kilę ne iš Kupiškio, bet sąsajų yra – per etnografines ekspedicijas Kupiškio krašte.
Vyras patikslina, kad įamžinti rinkosi tuos žemiečius, kurie ne tik profesine veikla buvo garsūs, bet ir pilietiški.
Jei paremtų, padarytų super
Poetas Valdemaras Kukulas, kraštotyrininkas Vidmantas Jankauskas, krepšininkas Algimantas Baziukas, teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, bėgikas Aleksandras Antipovas, aktorė Janina Matekonytė – vardija iškaltas pavardes.
„Žymiausi Lietuvos žmonės yra kilę nuo Kupiškio“, – pašnekovas įsitikinęs neperkalbamai.
Akmuo, skirtas architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui, pastačiusiam Vilniaus Katedrą, papuoštas dar ir akmenine galva.
„Nesu skulptorius, iškaliau kaip mokėjau, iš nuotraukos“, – paaiškina.
V.Sankauskas veda prie akmens plokščių su ilgais tekstais, kuriuos ne tik iškalė, bet ir sukūrė pats. Juose vis pasikartojant primenama, kaip svarbu puoselėti lietuvybę, tautiškumą, vienybę ir gyventi pagal tiesos bei gėrio kriterijus.
Šalia vieno akmeninio teksto padėtos didelės granito plokštės: žalia, geltona, raudona. To pakanka, kad suprastum, ką reiškia.
Ne prie visų paminklų prieiti patogu, žemė aplink kauburiuota, kojos kliūva už žole apžėlusių akmenų.
„Jei žmonės paremtų, čia viską super padaryčiau. Dabar pats vienas ir už savo pinigus parką kuriu“, – sako ir dar patikslina, kad žemė, kurioje sustatė granitinius paminklus, priklauso ne jam, bet savininkė maloniai leido tuo plotu naudotis.
Prie dvasios vitaminų dar ir poetės rankraštis
Paėjėjam iki Kupos. V.Sankauskas rodo pusiau vandens apsemtą prie pat kranto dunksantį nemažą akmenį.
Seniai jį nusižiūrėjo, planuoja gamtos riedulį paversti plaukus į vandenį pamerkusia moterim.
Dabar sukam į lietuvybės salę paminklų dirbtuvių pastate.
Tiesiai prieš duris kabo kunigaikščio Vytauto reprodukcija, o šalia granito plokštė su paaiškinimu, kuo tas asmuo svarbus.
Ant kito nusvidinto akmens iškaltas Lietuvos himnas. Jį paskaitę žmonės, anot pašnekovo, gal panorės važiuoti Vilniun prie Vinco Kudirkos paminklo patriotiškumo pasisemt.
Siena dešinėje nuo lubų iki žemės išpaišyta iš pirmo žvilgsnio neatpažįstama audringa scena. Šeimininkas paaiškina, kad pats nupaišė kupiškėnų vestuves. Reikia suprasti, kad piestu stojančių baltų žirgų kinkinys gabena jaunuosius.
Kairėje – milžiniška erdvė aukštomis lubomis ir medinėmis ornamentuotomis kolonomis. Galinė siena taip pat ištapyta, o į ramų ir žalią kupiškėnišką peizažą įklijuota Kupiškio bažnyčios nuotrauka.
„Idėja ta, kad norėjau vietines apylinkes pavaizduoti. Išėjo primityvokai, reikės dar tobulinti“, – teisinasi piešinio autorius.
Freskos fone išdėlioti lietuviški buities sendaikčiai. Juos vyras atsivežė iš žmonos Laimutės tėvų sodybos, stovėjusios Girbučių kaime. Tame pačiame kaime rado ir akmenį, forma primenantį Lietuvos kontūrus, jį įklijavo į peizažą.
Ant nedidelio stalelio išdėliotos knygos, anot šeimininko, – vitaminai sielai. Tarp istorinio turinio leidinių guli ir kraštietės poetės Vidos Palionienės užrašų knygelė, nuo pradžios iki galo prirašyta eilėraščių.
„Ji pati man tą knygutę padovanojo, ir dar savo išaustą juostą pridėjo“, – džiaugiasi.
Iš dailininko perėmė teptukus
Dar viena patalpos siena išdekoruota žiaurių kautynių scena. Tai istorinė Herkaus Manto, žymiausio prūsų sukilimo vado, besipriešinusio kryžiuočių žygiams į baltų žemes, kova.
Šitai freskai piešti V.Sankauskas pasisamdė dailininką, bet šiam nepavyko įtikti užsakovui – negebėjo įkvepiamai ir jaudinamai atvaizduoti baltų tautos išlikimo momento priešinantis kryžiuočių antplūdžiui.
„Pagalvojau, jei reikia, pats padarysiu. Nesakau, kad padariau super, bet idėją išreiškiau“, – mano.
Paišymas ant sienos vyrui nebuvęs didelis iššūkis, mat mokykliniais metais ranką lavino iš nuotraukų kopijuodamas aktorių portretus.
Visuomenei jau prisistatė
Prie kitos salės sienos sustatyti stalai su įspūdingais netaisyklingų formų granitiniais stalviršiais. Prie jų – senovinės kėdės.
V.Sankauskas tikisi, kad ateityje pavyks čia rengti tautiškus susibūrimus.
Šioji Vasario 16-oji buvo pirmas jo bandymas supažindinti visuomenę su Pilietiškumo parku ir savotiškas salės atidarymas – atvyko apie 20 svečių, tarp jų ir keli krašto apsaugos savanoriai.
„Kadaise aš irgi savanoriu buvau, turiu Sausio 13-osios medalį“, – kukliai tarsteli.
Per kritinius šaliai Sąjūdžio įvykius V.Sankauskas buvo Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos fakulteto studentas. Tuomet sostinėje ir pasigavo patriotiškumo virusą.
„Parvažiavau į Kupiškį per Jonines ir šokiuose ėmiau pasakoti apie tą Sąjūdžio mitingą. Policija tuoj šokius nutraukė, nes esą noriu neramumus organizuoti“, – prisimena.
Tada jis nenurimo – su keliais bendraminčiais vaikščiojo po miestą ir žmonėms pasakojo, kad laukia išsilaisvinimas iš sovietų okupacijos.
„Beveik niekas tuo netikėjo, o aš dar ir nebuvau geras oratorius“, – prisimena nepatiklius kraštiečius.
Lindo, kol pasiekė savo
Istorijos studijų jis nebaigė, užsidegė tapti paminklų meistru.
„Man kažkodėl atrodė, kad kalti raides ant paminklų yra garbinga profesija, o dar atlygis neblogas. Įkyriai lindau pas buitinio kombinato vadovą, pasakojau, kad dieną naktį tą darbą sapnuoju, kol pri-
ėmė“, – juokiasi prisiminęs jaunatvišką užsispyrimą.
Vėliau, kai valdiška įstaiga iširo, įkūrė savo paminklų verslą.
Kiek padarai, tiek ir uždirbi, jokio viršininko ant galvos – didžiausi savo verslo privalumai.
V.Sankauskas paminklus kala jau 40 metų.
Pastaruoju metu koją kiša masinė kiniška produkcija ir naujos technologijos, kai raidžių ranka nebereikia kalti – tai padaro suprogramuota įranga.
„Bet mano klientai užsispyrę, jiems reikia rankų darbo ir gana, kad būtų lietuvio meistro padaryta. Užsakymų turiu gerokai į priekį“, – pasidžiaugia klestinčiu verslu.
Apkurtęs senelis pasidirbino smuiką ir grojo
Vyras patikina, kad kurdamas Pilietiškumo parką nuo šeimos kąsnio neatitraukia, artimieji jo užmojį palaiko.
V.Sankauskas realistas: save apibūdina kaip nagingą, į menus linkusį amatininką. Kad toks yra, matyt, prisidėjo ir senelio Juozapo Sankausko genai. Jis daug kam buvo gabus, muzikuoti ir piešti mokėjo. Būdamas vyresnis, kai persirgęs skarlatina apkurto, pasidirbino smuiką ir grojo.
Jaunystėje V.Sankauskas buvo užsibrėžęs tapti kietu gitaristu, bet nepavyko.
„Mano pomėgį perėmė sūnus, jis labai gerai groja“, – džiaugiasi.
Kupiškėnui negera ant širdies, kai vertindami dabartinius pasaulio įvykius žmonės sako, jog nėra vilčių, kad pasaulis gerės, kad viską užvaldys blogiečiai.
„Kai prasidėjo Sąjūdis, aš 1988 metais pats pirmas Kupiškyje parašiau straipsnį prieš sovietinę okupaciją ir iš kur išaugo Sąjūdžio medis. Tada čionykščiai netikėjo, kad išsikovosim laisvę, kalbėjo, kad nereikia skubėti, o aš aršiai tikėjau ta laisve, turėjau nuojautą. Dabar galvoju, jei nuleisim rankas, jei nebūsim pilietiški ir vieningi, galim prarasti valstybę. Štai kodėl reikia žadinti vieningumą“, – tiki Pilietiškumo parko įkūrėjas.
Per Mindaugines, jis tiki, čia vyks antra sueiga ir kupiškėnai vieningai, išdidžiai giedos himną.
Projektas „Krašto santakos. Šaltiniai“
