Pažadukų laikotarpis prasidėjo (Rievės. 2024-09-13)

Politiką išmanau menkai, tačiau, ko gero, būtent dėl to ir jaučiu pareigą, kaip eilinis pilietis, apie artėjančius Seimo rinkimus pasisakyti ir aš. Nes juk visi, kaip per krepšinio rungtynes, taip ir politinėse varžytuvėse, tampame ne itin ką tesuprantančiais, bet ekspertais.

„Anas tai durnas“, „O, už šitą tikrai balsuosiu – koks gražus!“, „Ta tai visai nusišneka“, „Girdėjai, mokesčius sumažins, algas pakels, einam balsuot!“ – tokios ir kitokios kalbos tvyro ore per visus rinkimus. O po jų – eilinis nusivylimas, kad ir vėl ne tuos IŠRINKO, nors rinkom patys arba dar geriau – nusispjovę į rinkimus iš viso nėjom.
Gražu žiūrėti, kaip kiekvieną kampą puošia įvairiausi veidai veideliai – kone vienodi, ta pačia poza, „nufotošopinti“, kad nė pažįstamo neatpažinsi… Politikai, norintys žūtbūt patekti į išsvajotąjį Seimą, rodosi, kuris šaunesnis, tarsi manekenės ant podiumo. Smagu skaityti vienas už kitą išradingesnius, arba atvirkščiai – iki negalėjimo nusibodusius rinkiminius šūkius, klausyti, koks esu geras ir protingas, kiek visko padarysiu į valdžią atėjęs, o anas tai blogas ir dar valstybei kenkia.
Dar įdomiau, kuomet niekada nematytas žmogelis beldžiasi į duris ir pasakoja, kaip gerai gyvensime, kai mūsų dėka jis sėdės Gedimino prospekte. Kartais tokiomis kalbomis patikime. Ypač, jei norintysis į Seimą moka kalbėti. „Nu taip gerai pasišnekėjom, turbūt geras žmogus“, – teko iš pensinio amžiaus asmens girdėti argumentą, kodėl balsavo už tą ar aną. Ne ką mažesnis argumentas nesiorientuojančiam politiniame lauke pasirinkti konkretų kandidatą dar tampa jo žinomumas / matomumas „per televizorių“ ar kaimynystėje, „paprastumas“ .

Taigi, svarbiausia tampa ne partija, jos ideologija, o tiesiog konkretus žmogus – kiek jis pažįstamas, „geras“ ar „negeras“, galbūt skriaudžiamas kitų, kiek daug visko jis geba pažadėti. Nesvarbu, kad, to kandidato pasiteiravus, kaip jis visus išsakytus pažadus įvykdys, nieko konkretaus neišgirsime.

Kalbant apie pažadus, prieš kiekvienus rinkimus susimąstau: kodėl taip yra, kad taškomasi pažadais, kurių didžiosios dalies net ir labai norint įvykdyti neįmanoma? Ar politikai tuo bent patys tiki? Ar daugiau tiesiog nieko nesugalvoja? O gal klauso viešųjų ryšių specialistų patarimų, kurią stygą geriausia paliesti, ar tiesiog standartiškai kalba tai, ką žmonės nori girdėti, baksnodami į didžiausius visuomenės sopulius, pažadėdami juos užgydyti?

Vien Anykščių rajone net devyni kandidatai nori dirbti Seime mūsų labui. O gal labiau – savo, nes dalis jų su Anykščiais jokio ryšio neturi, nors ir skelbiasi, kad lankėsi visuose rajono kampeliuose ir kalbėjo kone su visais jo gyventojais.

Susimąstau: kažin, kiek kandidatuojančiųjų į Seimą iš tiesų supranta, kodėl ten eina? Kurie turi realių idėjų, noro įgyvendinti kažkokius projektus, pakeisti įstatymus, taikyti kitų šalių gerąją praktiką etc. Gal pavieniai, o galbūt – visi, tačiau, laikui bėgant, tikriausiai pasidaro visai patogu nepersidirbti ir už tai gauti gana solidžią algą? Pripažinkime, kad bent žiniasklaidoje matome vis tuos pačius veidus, kurie komentuoja, siūlo, daro. Tad ką veikia „užkulisiniai“ mūsų tautos išrinktieji? Ar priimti šaliai svarbius sprendimus jų tikrai reikia tiek daug? Juoba, kai į Seimą dirbti (o gal – pasirodyti) ateina šoumenai ar šiaip nieko bendra su politika neturintys asmenys. Ar net ir tokie, kurie tokioje vietoje tiesiog linksminasi, tarsi parodydami, jog Seime iš tiesų galima nieko neveikti. Labai įstrigo dabartinės Vilniaus miesto vicemerės Donaldos Meiželytės kažkada duotas interviu apie darbą Seime. Tuomet moteris tvirtino, kad tai buvę patys blogiausi jos gyvenimo metai…
Tam, kuris turi tvirtas politines pažiūras, apsispręsti rinkimuose, ko gero, lengviausia. Tačiau vėjo mėtomiems vėtomiems – sudėtingiau. Telieka klausyti kalbų, pažadų, analizuoti rinkimines programas, klausyti debatų arba… rytojaus dieną pasidomėti, kuriuos gi per ateinančius visus ketverius metus vadinsime valdžia.