Alberto Kuliešiaus sesuo Stasė Stabrauskienė saugo brolio palikimą.
Už 9 kilometrų nuo Anykščių pekeliui į Kavarską esančiame, su Zaviesiškio ir dar keliais nedideliais kaimeliais besiribojančio Pasusienio kaimo pakraštyje gyvena savo brolio palikimą sauganti Stasė Stabrauskienė. Jos brolis, paprastas kaimo žmogus Albertas Kuliešius piešė, kūrė eilėraščius, drožė iš medžio, tačiau savo kūrybos niekam nerodė. Kai kuriuose piešiniuose kaimietis įamžino Zaviesiškio dvaro bei Pasusienio kaimo pastatus, kurių seniai nebėra ant žemės paviršiaus.
Kaimo vienišiaus palikimas
Prie vienos Pasiusienio kaimo sodybos pastebėjęs įmantrų, senove dvelkiantį koplytststulpį, užsukau į trobą. Pasitiko Stasė Stabrauskienė, prieš keletą metų į amžinybę išėjusio koplytstulpio autoriaus sesuo. Ji yra vilnietė, medikė, keletą metų slaugė sunkiai sergantį savo brolį, po jo mirties pasiliko kaime. Pasak jos, brolis A. Kuliešius buvęs vienišius, prie meno linkęs paprastas kaimo žmogus.
„Jaunystėje su geologų grupe buvo išvykęs dirbti į Rusiją. Ten įsimylėjo merginą, tačiau ji tragiškai žuvo avarijoje , – sakė S. Stabrauskienė, manydama, kad gal ši nelaiminga meilė lėmė, kad brolis amželį nugyveno vienas, save išreikšdamas drožiniais, piešiniais, eilėraščiais. – Savo kūrinių, išskyrus drožinius, kurie puošė mažos pavėsinės sienas, jais žavėjosi kaimynai, jis niekam nerodė“.
Trobos kambarių sienas puošia dideli piešiniai, tapyti tiesiai ant tinko, o mažytę pavėsinę – galybė mažų medžio drožinių. Juose saulutės, įvairūs žmogeliukai, žvėreliai, Zodiako ženklai… Man tai kažkuo priminė į amžinybę išėjusio Butėnų kaimo medžio drožėjo Zenono Valuntos medinį zoologijos sodą. Tik medžio drožiniai čia miniatiūriniai, tačiau turintys kažką savito, nepakartojamo. Juk žmogus drožė sau.
Sklaidėme du storus albumus su A. Kuliešiaus piešiniais, užrašyta ar jo paties sukurta pasaka. Sesers nuomone, broliui tai buvęs prasmingas laisvalaikio praleidimas, nes negėrė, tačiau draugų turėjo. Beje, jo giminė irgi nemaža. A. Kuliešius turėjo seserį ir tris brolius, kurių du jau mirę.
Albumuose esantys piešiniai, manau, jau turi išliekamosios vertės, nes daugelio apie 1950–uosius kruopščiai nupieštų Zaviesiškio dvaro ir Pasusienio kaimo pastatų jau seniai nebėra ant žemės paviršiaus.
S. Stabrauskienė turi minčių visą brolio palikimą sudėlioti vienoje vietoje, pavėsinėje prie namo, tačiau tam reikia laiko ir nors šiek tiek pinigų. „Gal kam nors būtų įdomu pamatyti brolio drožinius, pasklaidyti piešinių albumus“, – svarstė moteris.
Kieme – zylių ir žvirblių pulkai
Per šalčius prie sodybos esančiuose medžiuose čirškia žvirbliai, cypsi zylės. Paukščiai sukasi apie dvi lesyklėles, kurių vienai panaudota susidėvėjusi sena pintinė. „Čia dukra tokią padarė, – prasitarė S. Stabrauskienė. – Tik tų paukštelių tiek priskrenda, kad jau nebegaliu išmaitinti. Rytais atskrenda geniai, kėkštai.“ Panašu, kad paukščiai sugyvena ir su takeliu prasliūkinusia kate, ir su amsinčiu šuneliu. Gyvulių moteris nelaiko.
Palikimu susidomėjo seniūnas
Kavarsko seniūnijos seniūnas Algirdas Gansiniauskas sakė pažinojęs A. Kuliešių, ne kartą buvęs jo sodyboje, tačiau jo kūrinėlių matęs nebuvo. Jis teigė artimiausiom dienom aplankysiąs sodybą, pasikalbėsiąs su S. Stabrauskiene, galbūt pasitelks kokį liaudies meno žinovą, pavyzdžiui Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos direktorių Arūną Vilkončių, ir tuomet nuspręs, ką daryti. „Tikrai neleisime pražūti tiems kūriniams. Kavarsko mokykla turi kraštotyros skyrių, jeigu S. Stabrauskienė sutiks, mokykla, manau, su džiaugsmu dalį priimtų“, – sakė seniūnas.
Ši Alberto pavėsinė dabar jau yra kartu ir istorinis objektas. Sovietmečiu ji buvo ir Katalikų bažnyčios kronikos ilgos kelionės patikima tarpinė stotelė. Albertas: „Nežinau, kas man tą kroniką atneša. Įslaptinta. Aš perskaitau ir nunešu į sutartą slaptą vietą kitur”.