Šventės yra gražesnės, kai nesi vienas, nesi vienišas… Vaikų, senelių globos namų gyventojai kalba, kad ypač prieš šventes juos užklumpa vienatvė, kai žino, jog į duris nepasibels joks artimas žmogus. Tačiau žmonės suranda žmones ir tada ne tik šventės, bet ir visas gyvenimas įgauna spalvas.
Anykštėnai Birutė ir Gintaras Venteraičiai, jau šešerius metus globojantys vienuolikmetę Rimantę, džiaugiasi pajutę ir supratę, kaip šeimyninį gyvenimą keičia vaikai.
“Mes buvome lamingi ir dviese, tačiau gyvenimo pilnatvę pajutome tik tapę tėvais… Rimantė mus šaukia tėčiu ir mama, o mums ji – dukra” – sako B. Venteraitienė.
Ne visi globėjai ar įtėviai nori viešai kalbėti apie nueitą kelią, kol šeimoje atsirado biologinių tėvų globos netekęs vaikas. Tad, kai Anykščių rajono socialinių paslaugų centro direktorė Jolanta Pleškienė supažindina su B. ir G. Venteraičių šeima, sakydama, jog jie atvirai kalbės apie savo patirtis globojant mergaitę, lengviau atsidūstu manydama, kad iš pašnekovų nereikės „traukti žodžių“.
Su B. Venteraitiene prisėdame ant suolelio šalia Arklio muziejaus Niūronyse. Pašnekovė šypsosi, nors jaučiu ir įtampą jos balse…
„Šeimą sukūrėme jau vyresniame amžiuje, savų vaikų nesusilaukėm, tad nusprendėm, jog galime suteikti namus vaikų globos namuose augantiems vaikams. Taip iš Aulelių vaikų globos namų prieš šešerius metus į mūsų šeimą atkeliavo tada penkiametė Rimantė ir trejais metais už ją vyresnis brolis Gytis“, – pasakoja pašnekovė, kurios veidu pradeda riedėti ašaros.
„Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojams sakėme, jog norėtume paimti globoti kuo mažesnį vaiką, bet kadangi nebuvom jaunuoliai, labai mažo vaikelio specialistai nepatarė imti. Parsivežus abu vaikus namo, tiek jiems reikėjo išmokti gyventi šeimoje, tiek mums su vyru įsisąmoninti, kad nebeesame dviese. Pradžia mums visiems buvo sunki… Pavyzdžiui, Rimantė nežinojo, kaip kepami blynai, nežinojo, kas yra varškė ir pan.
Gal dėl to, kad ji buvo mažesnė, su ja mums bendrauti sekėsi kur kas geriau… Deja, su Gyčiu bendros kalbos taip ir nesugebėjome rasti. Daug dėjom pastangų, lankėmės pas įvairius specialistus, tačiau mums nepasisekė – po trejų metų, praleistų mūsų šeimoje, Gytis grįžo atgal į vaikų namus“, – ašaras šluostosi moteris..
Paklausta, ar susidūrus su sunkumais, nekilo mintis „kam man to reikia“, B. Venteraitienė teigia, kad jos kolegos, matydami, kaip sunkiai sekasi sutarti su globojamu berniuku, yra uždavę tokį klausimą, tačiau jie patys apie tai niekada negalvoję.
„Kartais pagalvoju, kad jeigu turėtume savų vaikų, gal būtumėm su jais griežtesni, labiau spaustume prie mokslų, gal lengviau būtų ir subarti… O dabar stengiamės su Rimante bendrauti kaip įmanoma švelniau, stengiamės kuo daugiau laiko praleisti kartu, kalbėtis… Aš galbūt esu griežtesnė, o vyras daug labiau lepina dukrą“, – kalba B. Venteraitienė.
Į klausimą, ar sunku ir ar apskritai galima pamilti svetimą vaiką, globėja sako: „Nežinau, kaip būtų, jeigu mes turėtume savų vaikų – ar ta meilė būtų vienoda, ar mūsų glėbys būtų toks pat šiltas svetimiems vaikams kaip ir saviesiems… Tačiau, kai tokios patirties neturiu, galiu drąsiai sakyti, kad iš širdies pamilti galima ir svetimą vaiką.
Rimantė bendrauja su vaikų namuose augančiu broliu, kartais susitinka su globėjų šeimoje gyvenančia septyniolikmete seserimi. Mergaitė bendravo ir su savo biologine mama. Deja, užpraėjusiais metais įvyko nelaimė – moteris nuskendo.
B. ir G. Venteraičiai džiaugiasi, kad į savo šeimą priėmė mergaitę. „Gal gyvendami dviese žmonės lygiai taip pat gali būti laimingi, jausti pilnatvę, džiaugtis gyvenimu. Tačiau man šeima visada asocijavosi su vaikais, visada maniau, kad tikra šeima tik ta, kurioje auga vaikai. Todėl nepaisant visų kylančių sunkumų, man smagu, kad Rimantė gyvena kartu mumis. Man netgi smagu kartu su mergaite ruošti pamokas, vėl sugrįžti į mokyklą“, – šypsosi B. Venteraitienė.
Rimantės globėja sako, kad ji nuoširdžiai skatintų šeimas globoti, įsivaikinti vaikus, tačiau prisimindama savo skaudžią patirtį, moteris teigia, kad vis dėlto geriausia, kai vaikas į šeimą ateina kuo jaunesnio amžiaus…
