Vairuotoju ir gaisrininku dirbęs Antanas Čiukšys laisvalaikiu į rankas paimdavo fotoaparatą. Brigitos RAMANAUSKAITĖS nuotr.
Į redakciją užsukęs anykštėnas Antanas Čiukšys paprašė pavartyti senus laikraščių komplektus. Pasirodo, keletą metų jis bendradarbiavo su tuometiniu „Kolektyviniu darbu“ – spausdino savo fotografijas. Fotografijų jis ieško anūkės, kuri renka apie senelį medžiagą, prašymu. Tuo pačiu A. Čiukšys papasakojo ir apie savo gyvenimą – kaip suodžiai sugriovė jo svajonę, o laimėjimas loterijoje atvėrė kelius į fotografiją.
Jūreiviu ir lakūnu netapo
Kaip sakė A. Čiukšys, gyvenimas ne visada duoda tai, ko žmogus nori arba ką planuoja. Gimęs Kurklių valsčiaus Vildžiūnų kaime jis puoselėjo didelius planus. „Pamenu, kaip važiavom su mama lankyti į Panevėžio ligoninę tėvo. Tada pirmą kartą važiavau siauruku. Traukinys man padarė didelį įspūdį. Nuo tada svajojau tapti garvežio mašinistu“, – prisimena A. Čiukšys. Tiesa, svajonės greit pasibaigė, kai jis kitą kartą važiuodamas pamatė, jog garvežio mašinistas visas suodinas. „Nebūsiu”,- nusprendžiau. – Tapsiu jūrininku.” Važiavau stoti į Klaipėdos jūrininkų mokyklą. Gal ir būčiau tapęs, bet į ją tų, kurie turėjo tėvus, nepriėmė. Mokykla buvo užpildoma vaikų namų auklėtiniais ir našlaičiais. Tada sakiau, kad tapsiu lakūnu – atranka buvo didžiulė. Ir ten nepakliuvau“, – šypsodamasis apie savo norus pasakojo A. Čiukšys.
Pasak vyro, teko pasirinkti žemiškesnę specialybę – jis ėmė mokytis vairuotoju, o baigęs kursus ėmė dirbti „pas Bitiną elektromontaže“. „Gavau „Pobedą“, ją susiremontavau ir vežiojau viršininką. 1956 metais baigiau Kauno šoferių mokyklą, mane norėjo palikti ten dėstytoju, bet nepageidavau. Kauno autotransportas kvietė dirbti, sakė, jog duos autobusą ir gerą liniją vežioti keleivius Kaunas – Klaipėda. Irgi nesutikau, grįžau į Anykščius“,- prisiminė A. Čiukšys.
Fotografuoti ėmė
laimėjęs fotoaparatą
Jis sakė, jog toliau dirbo Elektromontaže, tačiau gaisrinėje trūko vairuotojų, tad prikalbėjo eiti dirbti ten. „Turėdavau laiko, o kaip tik laimėjau fotoaparatą „Zenit 3“. Reikėjo atsiimti Vilniuje. Atėjau į „Kolektyvinio darbo“ redakciją pas fotografą Česlovą Bytautą, paklausti, ar verta važiuot atsiimti šito fotoaparato. Jis patikino, kad tikrai verta, pamokė mane kaip fotografuot, o kai jau pradėjau fotografuoti, jis padėdavo atsirinkti geras fotografijas, o kai kurias ėmė spausdinti ir laikraštyje. Kitas anykščių fotografas Izidorius Girčys pamokė, kaip pasidaryt „vaistų“ – fiksažą ir ryškalus“, – apie savo, kaip fotografo, kelią pasakojo A. Čiukšys.
Pasak jo, vėliau jo fotografijas spausdino ir respublikinė bei visasąjunginė spauda. „Žurnalas „Švyturys“ gerai mokėdavo, padengdavo visas išlaidas. Keletą nuotraukų spausdino ir žurnalas „Požarnoje delo“ (gaisrininkų žurnalas,- red.past.). Intensyviausiai fotografavau 1962-1964 metais, vėliau perėjau į kitą darbą ir jau nebeturėjau tiek laiko“,- prisiminė A. Čiukšys.
Mama įskiepijo drausmę
Paklaustas apie to meto „Kolektyvinio darbo“ redakciją, A. Čiukšys sakė, jog daugiausia bendravo su fotografu Č. Bytautu. „Kiek mačiau, šaunus buvo kolektyvas ir draugiškas. Redaktorius Vinciūnas buvo principingas, nebijojo pakovot su komunistų partijos šulais“, – sakė A. Čiukšys.
Beje, A. Čiukšys sakė, kad per gyvenimą dirbdamas vairuotoju nepatyrė nė vienos avarijos ir nė karto už vairo nesėdo išgėręs. „Vairuoju nuo 1953 metų. Tokį nusistatymą man įskiepijo mama. Iki 20 metų man neleido išgerti nė taurelės net per balius. Ir dabar nenoriu“,- sakė A. Čiukšys. Su šypsena jis prisimena ir kaip buvo renkamas pirmasis Anykščiuose autobuso vairuotojas – jo kandidatūrą svarstė, gavus autobusą, keli Anykščių komunistų partijos sekretoriai.
Išbandė aukštalipio dalią
Tiesa, A. Čiukšys pasakojo, kad ne viskas gyvenime buvo taip glotnu ir pagal taisykles. Jis juokėsi prisiminęs, kaip pykdavo ant varnų, mat mama liepdavo viščiukus ganyti, kad varna arba vanagas jų nenuneštų. „Taip buvau supykęs, kad nusprendžiau visus apylinkėje varnų lizdus sunaikinti. Taip išmokau laipioti, kad iš medžio į medį peršokdavau įsiūbavęs viršūnę. Pamenu, kartą ir voverytę į pačią viršūnę įvijau, norėjau pagauti. Pagalvojau, kad kur ji dings, o ji tik strykt ir nurūko kūliais“, – juokėsi A. Čiukšys.
Sugebėjimą laipioti jis pritaikė ir vėliau, buvo įsikoręs į Anykščių bažnyčios bokštą. „Užlipau iki pat viršaus. Tai iš apačios atrodo, kad tas bumbulas yra mažas, o viršuje vos apkabini. Lipau be jokių apsaugų, diržų. Pamenu, iš siuvyklos net moterys išėjo pasižiūrėti. Užlipt tai užlipau, o štai, kai reikėjo apačion leistis, buvo blogiau, laimei, kad sugebėjau pagriebti sienoje esantį įtvirtinimą. Nusileidau“,- sakė A. Čiukšys. O paklaustas, ar negavo barti nuo klebono už tokias pramogas, tik šyptelėjo: „Kad klebonas ir nežinojo“…
