Tolokai nuo sodžiaus trobų, vidury laukų, tarp aukštaliemenių beržų, įkurdintos Kunigiškių kaimo kapinės. Šią mirusiųjų „karalystę“ galima pasiekti pravažiavus vieno kilometro atstumą didžiulės Kunigiškių gyvenvietės gatve, paskui dar tokį pat atstumą įveikus laukais besidriekiančiu kaimo keliu.
Šventųjų skulptūrėlės
sovietmečiu nudraskytos
Dar veikiančios, prižiūrimos kapinaitės yra dviejų kaimyninių rajonų ir dviejų seniūnijų ribų sankirtoje, čia laidojami Amžinybėn išėję Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Kunigiškių ir Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Ažubalių kaimų gyventojai.
Šios kapinės, apjuostos dailia akmenine tvora, įrėmintos iš raudonų molio plytų ir lauko akmenų sumūrytais vartais. Vartų nišose kadaise buvo šventųjų skulptūrėlės, tačiau jos sovietmečiu nežinia kur pradangintos.
Vartų viršuje tebesipuikuoja kalvio rankų sumeistrautos „saulutės”.
Tai būta „karališko kaimo”. Kurį laiką Kunigiškiai buvo net valsčiaus centras, buvo pastatyta pradžios mokykla. Ši mokykla, kuria lankė ir būsimasis kunigas rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, išsilaikė iki šių dienų.
Kunigiškiuose gimė ir augo žymus akvarelės meistras Kajetonas Sklėrius, Lietuvos kariuomenės karininkas, sovietmečiu nukankintas Lamos lageryje Sibire Alfonsas Sklėrius, mokslininkas inžinierius Povilas Sklėrius. JAV gyvenanti garsi išeivijos rašytoja dabar jau šviesios atminties Alė Rūta (Elena Nakaitė- Arbienė), kuriai prieškaryje ne kartą teko lankytis Kunigiškiuose ir net gyventi pas giminaičius Sklėrius…
Didžiulis gatvinis kaimas negalėjo išsiversti be savo kapinių. Kunigiškių ūkininkai buvo sumanę net pasistatyti sodžiaus gale, pakeliui link kapinių…bažnyčią. Senoliai yra pasakoję, kad tokiam sumanymui pritarę kone visi kunigiškiečiai. Tiktai vienas sodietis ėmė ir pagailėjo žemės sklypo, kuriame turėjo atsirasti maldos namai. Kol ginčytasi, svarstyta, ieškota kitos vietos, užėjo sovietų valdžia, prasidėjo karas. Taip Kunigiškiuose bažnyčia ir nebeiškilo. Tuo tarpu kapines kunigiškiečiai įsirengė gana gražias: išmūrijo tvorą, pastatė vartus, ant kurių stogelių uždėjo vietinio kalvio nukaldintus meniškus kryžius…
Yra ir senutėlių kapų, ir šviežiai supiltų kauburėlių
Vos įėjus pro pagrindinius kapinių vartus, akys nukrypsta į dešinėje pusėje pastatytą medinę skulptūrą su Rūpintojėlio atvaizdu. Tai antkapinis paminklas ant šeimyninio Šilinių šeimos kapo. Ąžuole iškalti Juozapo, Mykolo, Konstancijos vardai. Tokia įspūdinga, meno kūrinį primenanti skulptūra kapinėse – vienintelė.
Kunigiškių kapinėse ant paminklų pasikartoja Kepalų, Baltuškų, Dagių, Grižų, Čepų, Braknių, Lapienių ir kitos pavardės. Kai kurie kapeliai net be paminklų, tačiau prižiūrimi, ant jų dega žvakelės, prisodinta gėlių.
Kai kurias kapavietes ženklina metaliniai kryžiai – masyvūs, paprasti, tiesiog įkasti į žemę ar įmontuoti į kalto akmens paminklus. Čia nepamatysi jokių įrašų. Kapinių gale stūkso du senoviniai akmeniniai paminklai, nuo pamatų platesni, į viršų siaurėjantys. Veltui ir čia ieškojau kokių nors įrašų – nei raidelės, nei skaičiaus nesuradau. Dar vieno tokio keistoko akmeninio paminklo centre įmontuota metalinė lentelė su užrašu: “Čepas 1929 m. P.R.J.” Ką reiškia tos trys raidės – nežinia.
Didžiuma kapų – šeimyniniai: kartu ilsisi abu tėvai ir jų vaikai, žmonos ir vyrai, šalia senelių kapuose atgulė ir vaikaičiai… Kai tuometiniame “Lenino keliu” kolūkyje 1983-iaisiais elektra nutrenkė fermos įrenginius remontuojantį kalvį Aloyzą Dagį (gim. 1936 m.), jis buvo palaidotas šalia savo tėvo Prano (1892-1947), o 1995-aisiais atgulė sūnaus bei vyro kaimynystėje ir Julija Dagienė (gim. 1909 m.). Šiuos kapus puošia du skirtingi paminklai – vienas skirtas abiems tėvams, kitas – sūnui. Ant buvusiam kalviui Aloyzui Dagiui skirto masyvaus paminklo šalia pavardės dar pažymėta: „Tragiškai žuvęs“.
Senesnes kapavietes puošia didžiuliai paminklai, iškalti iš lauko akmenų, naujesni yra žymiai mažesni, kuklesni. Vienas iš tokių įrengtas ant Jono (1899-1974) ir Bronės (1910-1995) Čepų kapo. Yra amžinojo poilsio vietų, užtvertų metalo tvorelėmis. Vienoje iš tokių kapaviečių ilsisi Braknių šeima: Antanas, Bronė, Paulina, Jonas, Ona…
Kai kuriuose antkapiniuose paminkluose įmontuotos fotonuotraukos, yra ir akmenyje iškaltų mirusiųjų portretų bei piešinių…
Nors Kunigiškių kapinės ir veikiančios, daugelis kunigiškiečių artimuosius palydi amžinajam poilsiui į Svėdasų kapines. Ažubaliečiai irgi ne visuomet mirusįjį atlydi į Kunigiškius, o pasirenka Kamajų arba arčiau esančias Juodonių, Kalvių ar Taraldžių kapinaites.
Bevaikštinėdamas po šias kapines mačiau šviežiai supiltus kapų kauburėlius: 2012-ųjų pabaigoje čia buvo palaidota 1922 metais gimusi Marija Dagytė, 2013-ųjų pradžioje amžinajam poilsiui atgulė Anelė Valančiūnienė, gimusi 1926 metais…
Neišsipildė talentingo klieriko svajonės…
Kunigiškių kapinėse savo senelių Onos Dudonienės (1921-1977) ir Stepono Dudonio (1912-1994) kaimynystėje amžinajam poilsiui atgulė ir jų vaikaitis – tragiškai žuvęs būsimasis kunigas, Vilniaus kunigų seminarijos klierikas Karolis Širvinskas (1980-2001). Tą lemtingąją liepos 24-ąją atostogų metu Karolis savo namų kieme darbavosi elektrine žoliapjove. Ir žuvo nuo elektros smūgio…
Ant Karolio paminklo iškalti žodžiai: „Jis Dievą mylėjo labiau už gyvenimą“. Senolių Dudonių antkapinį paminklą puošia užrašas: „Jau niekad nepramerks blakstienų akys rūpestingos – jau nebeglostys mus nė vieno balta ranka sustingus“.
Beje, tai bene vieninteliai antkapiniai paminklai šiose kapinėse su ilgesniais tekstais. Dažniausiai pasitaikantys užrašai: „Ilsėkis ramybėje“, „Liūdi šeima“, „Liūdi vaikai“, „Liūdi artimieji“.
Savo tėvų bei sūnaus Karolio kapų priežiūra rūpinasi kunigiškietė Aldona Širvinskienė. 2002 metais ji įsteigė literatūrinį fondą „Baltasis balandis“, kasmet organizuoja Karolio Širvinsko literatūrinius konkursus.
Paslaptis atskleista Atgimimo pradžioje
Palei galinę kapinių tvorą tarsi kareiviai išsirikiavusi rausvo granito paminklų eilė.
Sovietmečiu daug kas pastebėdavo prie pat akmeninės tvoros subestus žemės kauburėliuose kalvių darbo metalinius kryželius, „saulutes”, žolėse skendinčius kapelius. Kalbėti apie čia palaidotus žmones buvo vengiama. Nuo kapelių laikas nuo laiko žoles nuraudavo, gėlių pasodindavo, žvakeles uždegdavo mirusiųjų artimieji ar šiaip geri žmonės. Bet viskas buvo daroma paslapčia. Pasigirsdavo kalbų, kad ten palaidoti „banditai”, o jiems nevalia rodyti pagarbos…
Atgimimo pradžioje Kunigiškių kaimo žmonės organizavo talkas kapinaitėms tvarkyti, buvo sutvarkyti ir tie paslaptingieji kapai. Jų artimieji vėliau pastatė antkapius. Sutvarkytus kapus naujai pašventino 1991 metų lapkričio 16 d. Svėdasų šv.Arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Vladas Rabašauskas. Susirinkusiems buvusiems partizanams ir jų ryšininkams, artimiesiems, giminėms, kapinėse tuomet skardėjo aktoriaus, režisieriaus, poeto Kęstučio Genio (1928-1996) deklamuojamos eilės, vilnijo kauniškio Tremtinių ir politkalinių choro atliekamos dainos.
Pasirodo, Kunigiškių kapinėse ilsisi Algimanto apygardos Margirio rinktinės „Viesulo“ partizanų būrio kovotojai. 1949 m. lapkričio 2 d. stribai ir NKVD kariai apsupo „Viesulo“ būrio slėptuvę Drobčiūnų miške. Partizanai nesėkmingai bandė išsiveržti iš apsupties. Nelygioje kovoje mūšyje žuvo septyni partizanai: pats būrio vadas rašytojo Vaižganto vyresniosios sesers Marijonos anūkas Albertas Nakutis-Viesulas (1910-1949), kovotojai Stasys Gimbutis-Rūkas (1921-1949), Kazys Palskys-Ąžuolas (1918-1949), Petras Černius-Tigras (1924-1949), Petras Dilys-Eimutis (1924-1949), Jonas Meškauskas-Caras (1924-1949) ir Petras Miškinis- Šarūnas (1922-1949).
Nukautų, išniekintų svėdasiškių partizanų kūnai buvo išmesti miestelyje ant grindinio prie NKVD būstinės, o paskui sumesti Svėdasų pakraštyje, Bajorų kaime, į vietinių žmonių iškastas duobes bulvėms laikyti.
Partizanų artimieji slapta nakties metu iškasė kūnus ir parvežė į Kunigiškius, kur palaidojo kapinių pakraštyje. Kadangi partizanų kūnai vėl galėjo būti išniekinti, žuvusiųjų artimieji kapus tvarkė paslapčiomis. Slapta į Kunigiškius buvo atvežtas ir kunigas – vienas žymiausių XX a. pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises Juozas Zdebskis (1929-1986), kuris nakčia tuos kapelius pašventino.
Laisvės šauklių kapus puošia vienodi rausvo granito paminklai. Dar vienas paminklas yra ant simbolinio kapo, supilto kovotojo už Lietuvos laisvę Stasio Nakučio (1922-1947) atminimui. 1944-aisiais jis buvo suimtas, tardomas, kalintas Norilske, kur ir mirė neaiškiomis aplinkybėmis.
Šiuos kapus tvarko, prižiūri partizanų būrio vado Alberto Nakučio sesuo kaunietė medikė Irena Bartusevičienė, sūnus rokiškėnas Petras Grucė, iš Utenos nuolat pargrįžtantis gimtinėn Vytautas Nakutis bei kiti čia palaidotų partizanų giminaičiai.
Paminklo varpas jau
nebeskamba…
Kapinių kampe yra ir varpinę primenantis paminklas. Jį projektavo architektas Bronius Kazlauskas (1923-2004) – buvęs partizanų rėmėjas, o išmūrijo ir aptinkavo granito tinku tuometinio Malaišių kolūkio statybininkai. Paminklas buvo pašventintas 1991 m. lapkričio 16-ąją.
Skambčiojantis varpas bokšto viršūnėje ne vienerius metus gyviesiems primindavo Amžinybėn išėjusius. Deja, deja… Kapinių neaplenkė piktadariai. Jie iš pradžių bandė pavogti metalinį trosą. Vagišiai įrenginį sugadino. Paminklo autorius Br. Kazlauskas vis norėjo mechanizmą suremontuoti, tačiau ir pats iškeliavo… Dabar nebeliko ir paties varpo – kažkas jį sugebėjo nugvelbti…
Dar ne visos paslaptys
atskleistos
Prieš keliolika metų kai kurie Kunigiškių senoliai dar galėdavo parodyti ir Raudonosios armijos kareivio kapą. Dabar jau nebeaiški to kapo vieta, ji susilygino su kitais kapais.
Ne vienas kunigiškietis pasakojo apie didelius Antrojo pasaulinio karo mūšius prie Skapiškio (Kupiškio r.). Pro Kunigiškius traukė raudonarmiečių kolona. Arkliai vežė pabūklus, ant kurių sėdėjo kareiviai. Vienas, matyt, užmigo ir nukrito po pabūklo ratais. Jie vargšelį ir sutraiškė. Karininkai ruošėsi užkasti žuvusiojo kūną laukuose, bet kunigiškiečiai pasiūlė palaidoti jį kaip žmogų – kaimo kapinėse. Taip ir buvo padaryta. Ant kapo buvo įkastas medinis stulpelis su pavarde ir raudona žvaigžde. Vėliau medis supuvo, o žuvusiojo pavardės niekas neįsidėmėjo. Tik žinojo, kad karys buvo ukrainietis. Per dešimtmečius kapelis susilygino su žeme. Pilant naujus kapus, raudonarmiečio kapas tikriausiai atsidūrė kitose kapavietėse.
Kunigiškių kapinės saugo dar ne vieną paslaptį…
