Politiką sukrėtė dviratininkai Bučos gatvėse

Lietuvos Respublikos Seimo narys, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ narys Tomas Tomilinas ką tik viešėjo karo siaubiamoje Ukrainoje.
Politikas ne tik atliko svarbią užduotį – supažindino užsienio politikus su svarba padėti Ukrainos šaliai, bet lankėsi ir labiausiai nusiaubtuose Kijevo priemiesčiuose.

Siekia, kad kitos šalys suprastų pagalbos Ukrainai svarbą

„Kijeve mes buvome dvi dienas, maždaug dar tiek pat laiko važiavome iki vietos. Kelionė įmanoma tik traukiniu, o iki traukinio irgi labai ilgas kelias per Lenkiją. Lėktuvu, paskui – autobusu. Tai buvo ilga ir pavojinga kelionė, nes kaip tik šiomis dienomis gan intensyviai bombarduojama geležinkelio infrastruktūra. Kai važiavome, teko girdėti ir sirenas. Baimės, žinoma, buvo, bet labiausiai, prieš išvažiuojant, jaučiau melancholiją, nes nežinai, grįši ar ne“, – apie kelionės pradžią pasakojo T. Tomilinas.
Paklaustas, koks buvo kelionės į Kijevą tikslas, Seimo narys sakė: „Lietuva yra sukūrusi parlamentarų grupę, ten ji važiuoja nuolat. Parlamentarai atvyksta iš įvairių šalių. O mes esame šių kelionių organizatoriai, užsieniečiams padedame daugiau suprasti apie padėtį Ukrainoje. Aš bendravau su Airijos, Austrijos, Kanados, Italijos, Lenkijos parlamentarais. Kai kuriuos tikrai reikia įtikinėti, kad Ukrainai padėti būtina.
Mes buvome susitikę su visais įmanomais aukščiausiais Ukrainos pareigūnais ir iš jų gavome labai konkrečius prašymus, ką reikia perduoti kitoms sostinėms, ypač toms, kurios abejoja dėl pagalbos Ukrainai. Toks daugmaž pagrindinis kelionės tikslas“, – sakė politikas ir pridūrė, kad šiuo metu yra apie 200 politikų iš įvairių šalių, o reikia, kad būtų daugiau: „Aš pats savais kontaktais, per „žaliųjų liniją“ bandysiu šį ratą plėsti. Ypač svarbūs yra Austrijos, Vokietijos sprendimai. Kitą savaitę vėl bus vizitas, važiuos kiti politikai. Lietuviai yra lyderiai, mūsų parlamentarų grupė tikriausiai didžiausia Europoje. Tai – nevyriausybinis formatas, mes nepriimame sprendimų ten nusiųsti ginklų, amunicijos, bet mes bandom pakeisti ir užpildyti įvairiausių politikų žinių spragas. Paskui tas Vyriausybes galima „pastumti“. Aš savo akimis mačiau, kaip Italijos nuomonė pasikeitė: parlamentarai ėmė skambinti saviems ir aiškinti, kad reikia skubiai vykti į Kijevą“.

Ukraina kuo greičiau nori tapti ES nare

T. Tomilinas pritarė teiginiui, kad galbūt toliau nuo Ukrainos esančioms šalims yra sunku suprasti, kas šiuo metu vyksta visai šalia mūsų. Tačiau nelabai aktyviai jų pagalbiai jis turi ir kitokį paaiškinimą.
„Taip, tokioms šalims kaip Italija, yra sunku suvokti, kas vyksta, jie tik dabar pradeda jausti tai, ką mes jaučiame, bet jiems patiems su mumis tai yra tekę patirti ne kartą. Jie daug kartų yra mūsų prašę padėti Afrikai, Vidurio Azijai, būti tolerantiškesniems su imigrantais, kartu padaryti sprendimus dėl migracijos. Jie yra tiek prašę Rytų Europos pagalbos, o mes tik dabar pajutom, ką reiškia prašyti ir apeliuoti į problemas, kurios yra toli, – kalbėjo politikas, – kitas dalykas, kad pas mus dešinieji yra labiau susitelkę, o Vakarų Europą daugiausia valdo kairieji. Tad jie gyvena visai kitam kontekste. Ukrainos premjerei paklausus, kokių galim duoti patarimų, kaip įkalbėti tas šalis, sakiau, kad jūs turit suprasti, kad Rytų Europoje praktiškai nėra kairės – ji silpna, susiskaldžiusi, neturinti tapatybės, užsienio politikoje neturinti ryškių lyderių. O Vakaruose dešinieji yra silpni ir jie neturi draugų Rytų Europoje. Todėl ir vyksta nesusikalbėjimas“.
T. Tomilinas sakė, kad ukrainiečiai perduoda ir kitą labai aiškią žinutę Europos Sąjungos narėms: jie nori, kad jau birželio mėnesį Ukraina būtų priimta, kaip šalis kandidatė, į Europos Sąjungą.
„Čia yra esminis prašymas. Ginklai, sankcijos – Vyriausybės ir taip tai daro. Dabar jie prašo suteikti Ukrainai šalies kandidatės statusą. Iš principo labai svarbu, ką galvoja Vokietija, Austrija, Italija. Mes irgi galvojome, kad tai antraeilis klausimas, bet jie tai pabrėžė. Ir tai pabrėžė ne tik politikai“, – teigė LR Seimo narys.

Išgyventi padėjo baltas chalatas

T. Tomilinas lankėsi ne tik Kijeve – jis, drauge su kitų šalių politikais, buvo nuvykęs ir į buvusias rusų kariuomenės okupuotas Kijevo priemiesčių teritorijas.
„Vieną dieną mes skyrėme lankymuisi Bučoje, Borodiankoje, Gostomelyje, kur vyko tie siaubingi dalykai. Ten, žinoma, nebėra lavonų, bet yra viskas, ką matome per žiniasklaidą: subombardavimų pėdsakai, griuvėsiai, masinės kapavietės. Visa tai matėm. Bučoje labiausiai įstrigo pasakojimai žmonių, kurie tuo metu, kai rusai puolė, buvo ten.
Kalbėjome su seniūnijos darbuotoju. Aš jo paklausiau, ar jis pats žinojo, kas dedasi Bučoje. Jis papasakojo, kad tuo metu slėpėsi rūsiuose priešais seniūniją, ligoninėje, ir kai atėjo rusai, jis su kitais darbuotojais apsirengė baltus chalatus ir taip, apsimesdami gydytojais, išgyveno. Jie okupacijoje buvo apie dvi savaites. Man pačiam jis rodė videoįrašą, kaip atrodė Buča puolimo metu. Tai košmaras, absoliučiai nesuvokiama.
Šiuo metu ten statomas memorialas žuvusiems. Masinėje kapavietėje žmonės buvo laidojami kelias dienas, kai buvo leista. Pirmoji mūsų delegacija dar matė ir tuos žmonių kūnus… Borodiankoje, kuri yra panašaus dydžio kaip Anykščiai, kitos istorijos. Didžiausias siaubas ten buvo bombardavimai, kai lėktuvais mėtė bombas ant gyvenamųjų namų…“ – apie ilgam atmintin įstrigusius vaizdus pasakojo T. Tomilinas.

Girdėjo sirenas

Seimo narys taip pat patvirtino, kad į šiuos rusų okupantų sugriautus miestus po truputį grįžta jų gyventojai.
„Taip, žmonės į tas vietas grįžta. Borodiankoje šiuo metu yra apie 1,5 tūkst. žmonių, Bučoje – apie 3 ar 4 tūkst. Tie, kurių namai sugriauti, nebegrįžta. Borodiankos centre visiškai sugriauti daugiabučiai, tai, žinoma, nebėra kur grįžti. O Bučos miestas sugriautas „gabalais“ – yra naujų, ką tik pastatytų, sveikų išlikusių daugiabučių, o šalia – visiškai sugriauti, sudegę prekybos centrai, namai. Todėl ten gyventi galima“, – pasakojo T. Tomilinas ir prisipažino, kad labiausiai įstrigo Bučoje matytas vaizdas, kaip ukrainiečiai, visą pasaulį apskriejus nuotraukoms su nužudytais dviratininkais, toliau po sugriautą miestą važinėja… dviračiais.
„Mes važiavome tokia karine mašina, su karine palyda. Saugumas didelis, mums ten niekur neleido vaikščioti – nei Kijeve, nei kitur. Mane labiausiai žmogiškai paveikė, net sakyčiau, šokiravo, kad žmonės po Bučą važinėja dviračiais. Aš tikrai ten dviračiu nevažiuočiau! Buča yra toks kurortinis miestukas, ir žmonės, matyt, taip įpratę. Po tų siaubingų vaizdų, nuotraukų, šis vaizdas tikrai sukrečiantis.
Bučos gyventojai, žinoma, nesitikėjo tokio siaubingo žiaurumo. Man sakė, kad kažkuriuo metu ten rusai padarė „Safarį“…“, – vaizdus Ukrainoje prisiminė T. Tomilinas.
Politikas pasakė, kad per trumpą vizitą Ukrainoje teko ir sirenas girdėti, ir net išgąsdinusį gaisrą matyti: „Sirena kelis kartus buvo pažadinusi. Pro langą Kijeve mačiau dūmus, bet sprogimo negirdėjau. Išsigandęs tikrai buvau. Bet, pasirodo, tai buvo kažkoks gaisras. Slėptuvėje pabūti neteko, bet pastebėjau, kad jie ir patys taip nereaguoja, kaip anksčiau. Sirenos dieną kaukia dažnai, tai net nežinau, nuo ko priklauso, kada jiems svarbu slėptis, kada ne“.

Ukraina – kontinento ateities idėjų kalvė

Politikas T. Tomilinas savo įspūdžiais po vizito į karo niokojamą Ukrainą pasidalijo ir su „facebook“ bičiuliais.
Po kelionės į Kijevą atėjo paprasta mintis. Tai, ko nepadarė Makronas, gali padaryti Zelenskis. Antrą kadenciją laimėjęs Prancūzijos Prezidentas vis deklaruodavo ambicijas sustiprinti Europos kontinento saugumą, tačiau jam prastai sekėsi.
Skirtingai nuo pokario metų, kada gimė Europos Sąjunga, šiuolaikinėms Makrono iniciatyvoms trūko patrauklių idėjų, kitų šalių pasitikėjimo, idealistinio konteksto. Šiandien Ukraina ne tik gina laisvo pasaulio idealus, tiesiogine prasme saugo mus nuo Rusijos, bet ir generuoja idėjas, kaip gali atrodyti Europa po karo. Šiandien jau akivaizdu, kad Europos saugumas neįmanomas be Ukrainos dalyvavimo sprendimų priėmime. Ukrainos idėjos pasauliui: nauji, net aukštesni nei NATO, greito reagavimo ginklų pagalbos standartai į bet kokią agresiją prieš demokratines valstybes; sankcijų koordinavimas siekiant laiku stabdyti bet kokio diktatoriaus galių didėjimą; Ukrainos atstatymo modelis, kai šalys imasi atsakomybės už konkrečius Ukrainos regionus; tarptautinis tribunolas karo nusikaltėliams; susitarimas dėl Rusijos valstybinių aktyvų konfiskavimo ir perdavimo agresijos aukoms.
Ukraina dabar yra kontinento ateities idėjų kalvė. Europai reikia Ukrainos net labiau nei Ukrainai Europos. Esu tikras, kad ji gali pasiūlyti ir klimato kaitos, ir skurdo, ir demokratijos deficito, ir daugelio kitų „senųjų“ problemų sprendimo idėjų. Ši šalis demonstruoja susitelkimo, kūrybiškumo, darbšumo ir organizuotumo stebuklus.
Noriu padėkoti Žygimantui Pavilioniui ir U4U iniciatoriams už lyderystę šia tema ir kvietimą apsilankyti kariaujančiame Kijeve. Kartu su Seimo kolegomis Aureljumi Veryga, Mariumi Matjošaičiu ir Žygiu išsivežam aiškią misiją – įtikinėti skeptiškų ES šalių parlamentarus, kad birželį Ukraina taptų ES šalimi kandidate. Ukrainai reikia trijų dalykų: dar daugiau geresnių ginklų, kategoriško ir žaibiško embargo rusų resursų eksportui bei ES šalies kandidatės statuso. Aukščiausi šalies pareigūnai, su kuriais buvome susitikę, – Aukščiausios Rados pirmininkas, premjero pavaduotoja, ministrai ir Prezidento administracijos atstovas, – pasakė labai aiškiai, kad šie tikslai yra strateginiai, beveik lygiaverčiai. Tačiau Europoje netrūksta skeptikų, kurių įtikinimui liko kelios savaitės. Tai ir politinės partijos, ir konkrečios šalys. Po kelių savaičių Rygoje vyks Europos žaliųjų partijų susitikimas, kur kalbėsiu apie tai.
Turbūt nėra geresnio būdo paveikti skeptiko iš, pvz., tolimos Portugalijos, kaip fiziškai jam parodyti Ukrainos karo žaizdas. Pirmą vizito dieną kartu su Unites for Ukraine (U4U grupė) parlamentarais iš 7 šalių buvome Bučoje, Gostomelyje ir Borodiankoje. Man įstrigo Bučos miestelio administracijos darbuotojo liudijimas: „Kai atėjo rusai, mes likome mieste. Administracijos pastate nebuvo slėptuvės, todėl mes nuėjome į priešais administraciją esantį ligoninės pastatą. Ten buvo šiokia tokia slėptuvė rūsyje. Kai atsirado rusai ligoninėje, mes visi pasitikome juos su baltais chalatais ir prisistatėme gydytojais. Tokiu būdu gyvenome kelias savaites mieste kaip „gydytojai“. Paskui savi mus evakuavo į Kijevą. Bučoje liko keli administracijos darbuotojai, slėpėsi, mes susiskambindavome, ir jie pasakojo, kaip atrodo Jablonskaja gatvė, tikras pragaras žemėje, nuklotas nužudytų žmonių kūnais…“
Šiai dienai Ukrainos teisėsauga registravo apie 10 000 karo nusikaltimų, šių nusikaltimų aukomis yra 220 vaikų, dar apie 300 sužeista. Vien Kijevo srityje per okupaciją nukankinta ir vėliau nužudyta per 1500 žmonių. Ukrainai reikia Europos kvietimo: Europai reikia Ukrainos.