Toks gyvenimas – vos ne kasdien įvyksta kas nors negero. Gaisras, avarija, mirtis… Ir dėl to nekalti politikai, mažai kalta ir valdžia. Mane labiau domina, o dažnai ir neramina, kaip jie reaguoja į žmonių nelaimes. Ar ištiesia pagalbos ranką šeimai, praradusiai turtą gaisro metu, ar išreiškia norą padėti daugiavaikei šeimai, benamiui, tegul ir asocialiam, asmeniui? Matome, kaip skausmingai mūsų politikai reaguoja į asmenines bėdas, tačiau abejingai – į svetimas. Ar nors vienas Tarybos narys, gaudamas atlygį už atstovavimą gyventojams, prisistatė į nelaimės vietą su klausimu: „Kuo galiu padėti?“ Linksmus, nuotaikingus renginius lankantys rajono vadovai ir politikai niekuomet neužsuka ten, kur labiausiai reikalinga jų pagalba, palaikymas. Visuomet politiką sutiksi šventėje, festivalyje, tik niekuomet – nelaimės vietoje. Atvirkščiai, dažnai girdime, kad tas ar anas asmuo pats kaltas dėl bedarbystės, skurdžios buities, neišgalėjimo išleisti vaiką į būrelius, gyvenimo iš skurdžių pašalpų.
Britų premjeras Sunakas atleido aukšto rango administracijos valdininkę už tai, kad ši viešai pasakė, jog benamiai patys pasirenka gyvenimo būdą. Nepritekliaus neragavęs, vienas turtingiausių Jungtinės Karalystės žmonių supranta, jog dėl žmonių vienokių ar kitokių bėdų tiesiogiai ar netiesiogiai kalta ir valstybė.
Kaip galima kaltinti nedirbantį ir nedarbo pašalpas gaunantį ar ateinantį atsiimti maisto produktų krepšelį žmogų, jei tų darbų nėra? Tūkstančiui rajono darbo ieškančių žmonių siūloma trisdešimt ar penkiasdešimt darbo vietų. Jeigu užkasi 5 kaulus ir paleisi 15 šunų, tai 10 jų bus tinginiai, kadangi grobio nerado? Nieko tokio, jei tokia mintis praslysta Petrui, Antanui ar Linai, bet kai panašia retorika kalba valdžios atstovas, kelia nerimą.
Paliesiu vieną plačiai išreklamuotą vienos politinės jėgos pažadą, kuris gal nepamirštas, bet atidėtas – socialinio taksi projektas. Labai aktualus klausimas nemažai daliai gyventojų.
Neįgalus žmogus prašo kaimyno nuvežti į Vilnių pas gydytoją. Moka 100 eurų, nors jo pensija nesiekia 400. Paleidžiama iš ligoninės, močiutė dairosi: „Kas mane parveš?“ Ne vienam senam asmeniui sunku nukakti susimokėti mokesčius, nusipirkti duonos, sugrįžti po medicininių procedūrų. Komerciniam taksi pinigų nepakanka. Negerai, kai žmonės paliekami likimo valiai. Kur politikų pažadai įsteigti socialinį taksi? Rinkimai praėjo, ir puiki idėja pamiršta! Kodėl partija, kuri turi kelis atstovus Taryboje, neteikia sprendimo projekto? Brangu biudžetui nebūtų: gal 30, gal 40 tūkstančių per metus. O poreikis pavėžėti senyvo amžiaus ar negalią turinčius žmones išties ženklus. Ir ne tik pavėžėti, bet ir palydėti iki automobilio bei nuvesti iki gydymo įstaigos mediko kabineto ar kitų paslaugų įmonės durų. Ar nevertėtų naujai rajono Tarybai vietoj peštynių su meru pagalvoti apie tokio sprendimo įgyvendinimą? Šis projektas anykštėnams būtų nepalyginamai svarbesnis, nei saliamoniška idėja biudžeto pinigais apmokėti visų keliautojų (ne tik anykštėnų) pasivažinėjimą autobusu, kai problema ne bilieto kaina, o maršrutų trūkumas.
Prisiminkim, kiek prisireikė pastangų, kad Anykščius pagaliau paliktų antikultūrą skleidžiantis, įstatymus ir žmonių interesus pažeidžiantis festivalis „Devilstone“. Trylika metų kentė vietos gyventojai nuo triukšmo nakties metu, viešosios tvarkos, gamtosaugos reikalavimų pažeidimų. Pats esu ne kartą kartojęs, kad su velniu obuoliauti netinka. Valdžia kaskart liko kurčia ir akla. Atvirkščiai – jos kabinetuose nuolat buvo kartojama, kad pažeidimų nenustatoma.
Gyvenimas Anykščiuose skaidrės ne tik kylant gyvenimo lygiui, kas labai svarbu, bet ir kaip glaudžiai naujoji valdžia integruosis į anykštėnų gyvenimą. Tokių požymių yra. Jie nežymūs, bet atsiranda.
