LR Seimo narys Ričardas Sargūnas, jeigu nebūtų įstatymų leidžiamosios valdžios atstovas, su malonumu į rankas imtų staliaus įrankius arba saksofoną.Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
XIX a.pab. – XX a. pr. prancūzų rašytojas Marselis Prustas pasaulyje žinomas kaip didžiulės apimties (7 dalių) romano „Prarasto laiko beieškant“ autorius. Audringą gyvenimą mėgęs, tačiau nuo pat vaikystės silpna sveikata besiskundęs „gražiosios epochos“ (taip Prancūzijoje įvardijama XIX a. – XX a. sandūra) atstovas garsėjo ne tik draugystėmis su šalies aristokratais, garsiomis ir turtingomis šeimomis, bet ir ypatingai išlavintu skoniu, aukštu intelektu.
Tuo metu tarp aristokratijos atstovų buvo paplitę vadinamieji „išpažinties albumai“ – klausimų rinkiniai, atskleidžiantys tiek asmens pomėgius, tiek būdo savybes, mąstysenos ypatybes. Būdamas paauglys M.Prustas savo draugės Antuanetės paprašytas atsakė į keliasdešimt įvairių klausimų. Originalūs rašytojo atsakymai buvo rasti 1924 m., praėjus dvejiems metams po rašytojo mirties. Iki tol saugoti privačiai, 2003 m. surengtame aukcione jie buvo parduoti už kiek daugiau nei 120 tūkst. eurų.
Verčiant klausimus į nacionalines kalbas (M.Prustas nors buvo prancūzas, atsakinėjo angliškai – red.past.) atsirado keli jų variantai, tačiau esmė liko ta pati – jų pagalba pažinti asmenybę.
Laikraštis „Anykšta“ 2016 – metus pradeda su nauja rubrika Prusto klausimynas.
Pirmasis į 35 klausimus atsakė LR Seimo narys ir Darbo partijos Anykščių skyriaus pirmininkas Ričardas SARGŪNAS.
– Bruožas, kuris labiausiai erzina kituose.
– Nemėgstu veidmainių, pataikūnų, nesąžiningų žmonių, melagių.
– Žmogus, kuriuo žavitės.
– Keliaujant per skirtingas istorines epochas, tokių žmonių būtų ne vienas. Kalbant apie XX amžiaus istoriją, tai mane žavi tokios asmenybės kaip Didžiosios Britanijos premjeras II Pasaulinio karo metais Vinstonas Čerčilis, taip pat pirmoji Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margareta Tečer, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas bei popiežius Jonas Paulius II. Tai asmenybės, kurios pakeitė epochą, visuomenės veidą, suformavo tam tikras vertybes. Šiandien mums labai trūkta suvokimo ir tvirtumo kalbant apie vertybes, jos tarsi praradusios savo „pirmykštę prigimtį“.
– Didžiausias iššūkis.
– Negaliu išskirti konkretaus iššūkio. Man tai greičiau procesas, o ne rezultatas. Man svarbu siekti užsibrėžtų tikslų, nesusireikšminti, matyti aplinką tokią, kokia ji yra, nežiūrėti į tą aplinką iš aukšto. Be abejo, tai nereiškia, kad toleruoju bet kokią, degraduojančią aplinką. Reikia ieškoti kompromisų, stengtis po truputį bloga keisti geru.. Nebijau pareikšti savo nuomonės, net jei ji yra kitokia nei daugumos: taip buvo ir man esant Anykščių rajono tarybos nariu, taip yra ir dirbant Seime. Ir pats vertinu žmones, kurie nebijo pareikšti savo nuomonės, tik tai reikia daryti nieko neįžeidinėjant. Kitokios nuomonės pareiškimas negali būti būdas kitą įžeisti.
Per tiek darbo metų politikoje išmokau priimti bet kokią nuomonę apie save, kritika manęs nežeidžia, o kaip tik ragina peržvelgti savo veiksmus. Jeigu tave vien tik giria, tada jau reikia susimąstyti, kad su tavimi kažkas negerai.
Visas tekstas publikuojamas šio šeštadieno „Anykštos“ laikraštyje.
