Šventikų vedami, susirinkusieji melsdamiesi ir giedodami iškilmingai vieną kartą apeina aplink Girelės Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvę – tai vadinamoji Kryžiaus eisena, kurioje dalyvauja visi susirinkusieji. Autorės nuotr.
Spalio 20 dieną, sekmadienį, Girelės Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvėje (Girelės k., Kavarsko sen.) vyko šv. Mišios, skirtos Švenčiausiajai Mergelei Marijai Užtarėjai („Pokrov Presviatoj Bogorodicy“).
Sekmadienio šv. Mišios buvo pirmosios po to, kai Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija Girelės cerkvę paskelbė valstybės saugomu regioninio reikšmingumo lygmens nekilnojamuoju kultūros paveldo objektu.
Šventikai – net iš užsienio
Į šv. Mišias atvyko gausus būrys šventikų: Vilniaus šventikas Grigorij Bojarov, Kauno – Sergej Krasnapiorav, Zarasų – Timofej Semionov, Mūro-Strėvininkų kaimo (Kaišiadorių rajono) šventikas Pavel Balesinov, Panevėžio miesto – Nikola Vladimerov, taip pat Latvijos šventikas, dvasinės tarybos narys Aleksejus Lavrenovas, Latvijos šventikas Ilja Žilko, Ukmergės sentikių bendruomenės pirmininkas Arsenij Nikitin.
Dviem dideliais autobusais ir lengvosiomis mašinomis į Girelės kaimą suvažiavo gerokai daugiau nei 100 tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos vietovių.
Iki šv. Mišių cerkvėje šeimininkavo barsukas
Pernai metais Švenčiausiosios Mergelės Marijos Užtarėjos („Pokrov Presviatoj Bogorodicy“) šventę sentikiai rengė Ukmergės cerkvėje, tad dvejus metus tuščia stovėjusi cerkvė sulaukė kitų svečių – barsukų.
„Barsukai eina per plyšius cerkvės vidun, tunelius daro. Šiemet kelios dienos iki mišių buvo atvažiavę patys sentikiai ir viską tvarkė dvi dienas: šventoriuje iškirto krūmus, nupjovė žolę, tvarkė cerkvės vidų. Atidarė langus, išmetė žemes, kurias barsukai buvo sukasę, iššlavė viską viduje. Man nieko nesakė, nieko neprašė padėt. Vienas gyvenu, stebiu, kas pravažiuoja. Vis kas nors atvažiuoja, apeina cerkvę, fotografuoja“, – pasakojo S. Vaicekavičius.
Palaiko tradicijas
„Nėra vietinių, nėra pastovių mišių. Suvažiuojam iš kitų miestų, kad visai neišnyktų ši tradicija. Daug vaikų atvyko, kas yra labai džiugu. Kaune ir Vilniuje turim sekmadienines mokyklėles. Paprastai sentikiai turi dideles šeimas, po 2–3 vaikus, ir daugiau“, – kalbėjo šventoriuje pakalbinta Juliana Bojarova, šventiko žmona.
Po mišių ant nupjauto kelmo pailsėti prisėdusi sentikė atviravo, kad tą rytą jau atbuvo šv. Mišiose Kaune nuo 7.00 val. „Autobusą samdom, po mišių važiuodami pailsėjom šiek tiek. Buvau čia prieš ketverius metus, tai baisu buvo, apleista. Ir prieš dvejus metus buvau atvažiavusi, tada jau akivaizdžiai matėsi, kad aptvarkyta. Žmonės visi dėkingi, kad tvarkoma. Reikia atgaivinti, reikia palaikyti tradicijas“, – pasakojo Nadežda Dmitrijeva iš Kauno, į Girelės kaimą atvykusi su dukra, dviem anūkėm ir su proanūkiu.
Kitais metais teiks paraišką
Šv. Mišias organizavo Lietuvos sentikių bažnyčios aukščiausioji taryba. Pasak Lietuvos sentikių bažnyčios administratoriaus Romano Tretjakovo, šiemet jau nebepavyks ką nors daugiau nuveikti tvarkant cerkvę, bet kitais metais bus perskaičiuojama sąmata, teikiama paraiška cerkvės remonto darbams atlikti, ir kaip jie tikisi, gavę finansavimą, pirmiausia tvirtins pamatus, keis rąstus – darys viską, kas yra numatyta pagal projektą.
R. Tretjakovo pasiteiravus, ar nevertėtų prašyti vietos medžiotojų pagalbos dėl to, kad barsukas būtų išvarytas iš cerkvės teritorijos, pašnekovas atsakė, kad tegul jie sau gyvena. „Barsukai bijo triukšmo, ir kai prasidės remonto darbai, jie tikrai negyvens po cerkvės pamatais. O dabar buvo užkalti plyšiai lentomis, kad gyvūnai pro pamatus nebegalėtų patekti į cerkvės vidų“, – teigė R. Tretjakovas.
Pagarba buvusiems sentikiams
Šventikai dėkojo susirinkusiems tikintiesiems, sakydami, kad taip pagerbiami šios šventovės statytojai, ištisos kartos besimeldžiusių kadaise gausaus kaimo gyventojų, atgulusių netoliese esančiose sentikių kapinaitėse. Pabrėžta maldos, tikėjimo, artimo meilės svarba.
Po Šv. Mišių susirinkusieji išnešė bažnytinius reikmenis – cerkvė ir toliau lieka tuščia, užrakinta, laukianti tolimesnių remonto darbų. Be to, tikintieji neskubėjo skirstytis į namus, o pakviesti šventikų, šventoriuje bendravo, vaišinosi kava, fotografavo cerkvę ir patys prie jos fotografavosi ar darė asmenukes.
