Profesoriaus planuose – pažymėti žydų mirties kelią

Praėjusią savaitę Anykščių koplyčioje iš Anykščių kilusiam skulptoriui, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesoriui Romualdui Inčirauskui Rokiškio krašto muziejaus atstovai įteikė Lietuvos eilinio kario savanorio Ruvino Būno (1902–1920) vardo premiją už meninių akcentų, skirtų žydų bendruomenėms atminti, sukūrimą ir įrengimą, Lietuvos žydų kultūros ir istorinės atminties puoselėjimą.
„Anykšta“ laureatą pakalbino apie tolesnius jo darbus žydų tema Anykščiuose bei kaip jis matantis šiandieninius Anykščius.

Išrinktas vienbalsiai

R. Inčirauskas yra septintas laureatas, o premiją 2016-aisiais įsteigė organizacija „Prisimenant Litvakus, Inc“, atstovaujama Philip S. Shapiro (JAV) ir Rokiškio krašto muziejaus. Šiais metais premija pirmą kartą buvo teikiama ne Rokiškio krašto muziejuje.

Rokiškio krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojas muziejinei veiklai Giedrius Kujelis susirinkusiesiems plačiau papasakojo apie Lietuvos eilinio kario savanorio Ruvino Būno (1902–1920) vardo premiją bei jos laureatus, pristatė ir šiųmetinį nugalėtoją.

„Premija teikiama asmenims, organizacijoms, įstaigoms, kurios puoselėja, saugo, skleidžia žinią apie žydų kultūros sklaidą, istoriją, gyvenimo būdą. Pasiūlyti kandidatą gali kiekvienas, o paskui sudaroma muziejaus darbo grupė, kuri sprendžia, kam bus įteikta premija. Sprendimas priimamas daugumos balsais. Šį kartą kandidatai buvo du, R. Inčirauskas buvo išrinktas vienbalsiai“, – sakė G. Kujelis bei pridūrė, kad prof. R. Inčirausko darbai kalba patys už save, atpažįstami pagal profesoriaus stilių. Rokiškio krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojas pateikė ir pavyzdžių, ką apie prof. R. Inčirauską rašo naujienų portalas anyksta.lt.

Viskas prasidėjo nuo filmo

Laureatą sveikino Philipas Shapiro (Filipas Šapiro) su žmona Aldona, rajono savivaldybės vyriausioji architektė bei režisierius Julius Jakubėnas, atstovaujantys Pasaulio anykštėnams, taip pat savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Inga Eidrigevičienė.
„Mano proseneliai kilę iš Rokiškio ir Kupiškio rajonų, o mano žmona Aldona – iš Anykščių rajono. Per ilgą sovietinės okupacijos laikotarpį labai daug Lietuvos istorijos buvo arba paslėpta, arba užmiršta. Kai Lietuva vėl tapo laisva, turistai, atvykę čia, klausdavo apie žydų bendruomenes, gyvenusias čia, o mes atsakydavome, kad žinome tik tiek, kad visi žydai buvo išžudyti. Aš, mano brolis Dovydas ir žmona Aldona, stengiamės atgaivinti prisiminimus, žydų bendruomenes, gyvenusias Lietuvoje. Iškilius darbus atlieka prof. Inčirauskas, būtent tokį žmogų ir norima pagerbti. Jo darbas pagrįstas Biblija ir jos istorija, ir tai yra labai svarbu. Jo darbai moko istorijos, praeities, kurie išliks ateinančioms kartoms“, – kalbėjo Ph. Shapiro.

Premijos laureatas R. Inčirauskas sakė: „Esu labai sujaudintas, dėkingas už tą garbę ponams Šapirams, Rokiškio muziejui, komisijai, sumaniusiai šitą dalyką – įvertinti mane“. Jo žmona, dailininkė dizainerė, pedagogė Zita, koja kojon žengianti drauge daugiau nei pusę amžiaus, papasakojo istoriją, nuo kurios prasidėjo jos vyro noras puoselėti žydų atminimą.

„Prisiminsiu 20-ties metų senumo istoriją. Teko žiūrėti vieną filmą: 2000-aisiais buvo žydų litvakų suvažiavimas universitete. Jie atvyksta į Telšius, išlipa pulkas žmonių, maždaug žinodami tragedijos vietas ir vienas senukas žydas vedžioja ir ieško kapo, kuriame buvo 500 mergaičių, nužudytų Kalėdų išvakarėse. Žiūrint tą filmą, labai graudu darėsi: kaip tas senukas ieško kapo, jo neranda. Nusprendėme drauge su Romu patys jo paieškoti. Mes bridome per žoles iki pat pažastų, bet radome. Tuomet gimė noras rašyti projektą, reikėjo nutraukti tą tylos uždangą. Romas gavo stipendiją, jis buvo sugalvojęs ne kaltinimo temą, o krikščionybės – Telšių ir žydų bendruomenės ryšių ieškojimas. Jis sukūrė 20 skulptūrų Bibline tema. Buvo atidaryta paroda. Tai – vienas labai svarbus etapas. Romas vis kūrė žydų tema Telšiuose, su ja atvyko ir į Anykščius“, – sakė Z. Inčirauskienė.

D. Gasiūnienė pridūrė, koks svarbus R. Inčirausko indėlis žydams atminti Anykščiuose.
„Mes jau turėjome rašytojo Rimanto Vanago labai išsamią seką žydų kultūrai atminti Anykščiuose, bet neturėjome vizualo. Anykščiai be žydų gyvenimo, jų kultūros yra neįsivaizduojami. A. Baranausko aikštę dabar matome kaip skverą, o anksčiau ten buvo trys gatvės, visa žydų mažoji ekonomika, krautuvėlės, versliukai, šalia – turgaus aikštė.

Romualdas papildė labai didelį praleistą epizodą. Kaip architektė sakau, kad kai kurie darbai yra labai aukštos meninės vertės. Ypatingai suskamba Sinagogos ir Palestinos gatvių vizualas, ten gyvenusių žydų vardais ir pavardėm, suoliukas, kurį daugelis pamena, telefonų knyga, pėdutės ir kiti darbai. Tai – didžiulė pėda, įdėta į tam tikrą istorijos tarpą ir mumyse šiandien“, – kalbėjo vyriausioji architektė.

Planuoja daugiau skulptūrų

Prof. R. Inčirausko pasiteiravus, ar bus Anykščiuose daugiau jo kurtų darbų žydų tema, profesorius atsakė, jog bus.
„Darbus čia darau jau antri metai. Buvau gavęs Kultūros fondo stipendiją padaryti namukus prie fontano, o paskui architektė Daiva (Gasiūnienė – aut. past.) pamatė, kad galėtume padaryti daugiau darbų – projektas numatytas penkeriems metams. Yra numatyta skulptūra pagal R. Vanago „Žali žydų plaukai“, žudynių vietoje už Biliūnkalnio, prie žydų banko, kur buvo senoji poliklinika. Tautvydas Kontrimavičius yra Anykščių enciklopedija, jis numato tas vietas“, – apie tai, kokie atminimo ženklai dar papuoš mūsų miestą, pasakojo skulptorius, o žmona jį papildė:
„Yra du žydų keliai: gyvybės ir mirties. Romas daugiau kuria gyvybės keliu, o dabar turi planą pažymėti ir mirties kelią. Janydžiuose ant šaligatvio yra pėda, geto ženklas. Kita – į buvusią Palestinos gatvę.“

Prof. R. Inčirausko darbų žydų tema yra ne tik Anykščiuose: jų yra Telšiuose, Vilniuje, net – Paryžiuje ir Niujorke.
„Yra Amžinojo žydo reljefai Paryžiuje ir Niujorke. Aš juos dedu ten, kur buvo žydų gyvenamieji namai. Tokie 4 reljefai yra ir Anykščiuose, o Telšiuose – 7“, – sakė R. Inčirauskas bei išvardijo, kokie dar jo daryti ženklai yra Anykščiuose: – Dainų slėnyje yra tiltelis į upę, ant turėklo yra užrašai – mano rašyti trieiliai. Toliau, į miesto pusę einant, yra tiltelis saloje su užrašu. Ant pėsčiųjų tilto taip pat yra užrašas, link didžiojo tilto atminimas žvejui, o ant didžiojo tilto – mano garsusis „Važiuoju į Anykščius, nežinau ko, bet man labai reikia“ ir kiti.“
Mato kurortinį miestą

Kalbant apie Anykščius, prof. R. Inčirauskas juo visų pirma įvardija kaip gimtinę ir teigia manantis, kad miestas kaskart gražėja ir kurortu tapti turėtų.
„Iki 20 metų čia gyvenau, mokiausi, dirbau. Anykščiuose vis yra naujoves pakeikiančių, anykštėnai mėgsta taip daryti. Prie autobusų stoties yra labai šaunūs šviestuvai, ta vieta, aikštė, iškilimai – super sutvarkyta“, – savo nuomonę išsakė profesorius, o ponia Zita pridūrė: „Niekas Lietuvoje tokių šviestuvų neturi, kai atvažiuoji naktį, jie iš karto pribloškia. Palei upę yra puikiai sutvarkyti takai, miestas labai gražus.“

„Bent anais laikais, kai gyvenau Vilniaus gatvėje, atvažiuodavo žmonės iš Leningrado, buvo galingi poilsio namai – buvo tikras turizmo miestas. Jei Anykščiuose randa mineralinį vandenį ir jei miestas gali būti kaip Druskininkai ar Birštonas, tai kurortui – didelis pliusas. Anykščiai ir puikią architektę turi. Kai į Telšius atvažiavau studijuoti, miestas labai „pavargęs“ buvo, o paskui atsirado architektas, kuris labai stipriai dirbo, ir Telšiai pasikeitė. Ten visokius projektus remia privatus verslas – Katedros duris, kurios yra labai brangios, finansavo privatus žmogus, net nežinom, kas“, – kad Anykščiai turi tapti kurortu, sakė prof. R. Inčirauskas.
„Aš ne anykštėnė, bet čia labai gera. Kodėl nepastačius ir tos biuvetės? Gal ir kainuoja, bet tai atsiperka. Reikia kurti traukos objektus. Eifelio bokštą kai pastatė, kiek buvo kritikos, o dabar jis – pagrindinis traukos centras“, – pridūrė Z. Inčirauskienė.