Danijoje gyvenantys Danguolės Lingienės proanūkiai Felix Jurgis ir Linus su didžiausiu susidomėjimu varto prosenelės parašytą ir jiems dedikuotą knygutę „Sapnų traukinukas“.
Sekmadienį minėsime Motinos dieną. Tai ne tik mamų, močiučių, bet ir prosenelių šventė.
Kavarske gyvenanti ūkininkė, visoje šalyje žinoma braškių augintoja Danguolė Lingienė jau promočiutė. Šį mėnesį ji dovanojo savo kūrybą ne tik proanūkiams, kurie gyvena Danijoje, bet ir visiems kitiems mažutėliams.
D.Lingienė savo lėšomis, neprašydama fondų, savivaldybės ar bibliotekos paramos, išleido vaikišką eiliuotą poemą „Sapnų traukinukas“.
Knygelę iliustravo šalyje gerai žinomas dailininkas Kęstutis Pabijutas, „Anykštos“ skaitytojams pažįstamas, kaip komikso „Anykštėnės Amiliutės nutikimai“ iliustratorius.
Apgaubusi savo meile
Pasak D. Lingienės, Motinos diena yra toli gražu nutolusi nuo to standartinio traktavimo, kad mes prisimename, galvojame, nuvežame mamai gėlytę ar aplankome kapus.
„Šią dieną prisimenu viską: nuo savo mamos motinos iki proanūkiukų. Būtent visa ši linija ir yra esmių esmė. Todėl ir sakau, kad tai yra mūsų visų diena, sujungianti pačių mylimiausiųjų pulkelį į visumą. Viena mama – tai liūdesys. O kai visus mintyse susisemi, didelė šventė! Nesvarbu, kad kažkurių nematai, bet visus apgaubi savo meile. Jie mane myli, bet ir aš juos visus labai myliu“, – kalbėjo Danguolė.
Į kelionę – traukinuku
Vaikiška knygelė vien tik iš savo lėšų išleista 99 vienetų tiražu, dedikuota proanūkiams: „Skiriu proanūkiams Felix ir Linus ir visiems mažiems vaikučiams, mėgstantiems pasakėles prieš miegelį“.
Spalvotą, ant gero, kokybiško popieriaus atspausdintą knygelę išleido UAB „Vitea Litera“.
Eiliuotas tekstas lengvai skaitomas, įtraukiantis skaitytoją – tiek didelį, tiek mažą – į visiems suprantamą, bet žavingą siužetą. Sužavi ne tik personažai, bet ir įdomi keliaujančiųjų sapnų traukinuku istorija.
Pasiteiravus autorės, kokia buvo šios idėjos pradžių pradžia, D. Lingienė atviravo: „Po eilinės gydytojų apžiūros, užsukau į Kauno „Megoje“ esančią optiką akinių įsigyti. Kol jų laukiau, stebėjau alėjomis važinėjantį traukinuką. Suka ir suka jis ratus, grįžta į pagrindinę stotelę, ir vėl pirmyn. Dirba. Gal ir laimingas, bet „pririštas“. Traukinukas turi lėkti tūtuodamas tū-tū-tū, tai aš jį ir išleidau į kelionę.“
Knygelės turinys žaismingai paprastas: mažylio jau laukia miegelis, bet dar tiesiamos aukštyn rankutės žaidimams, tad išvykstama į prasidedančią kelionę. Pajuda „Sapnų traukinukas“. Į nuostabią kelionę leidžiasi keleiviai: šešios Katės, Pelytės, Ruda Meška, Ežio šeimyna su mažais Ežiukais, Briedis su Voverytėmis ant ragų, Gaidys, Voras, Apuokas… Traukinuką sustabdo Sraigės ant bėgių, mąsčiusios „<…> kas bus, tas bus / Taip norėjome pas jus!“.
Pasak autorės, ji suprantanti, kad niekas neatsiranda savaime, bet kaip gimė ši knygutė, Danguolė teigė iki galo pati nesuvokianti.
„Pagrindinis veikėjas – Traukinukas. Tos šešios Katės pirmos įsigeidė traukinuku pavažiuoti. O iš kur visi kiti atsirado, net nežinau“, – atviravo Danguolė.
Danguolė eiles rašė naktimis. „Turi būti ten, ne čia. Sukasi galvoje kažkokios vaizdingos mintys, keliuosi ir skubu prie rašomojo stalo. Šviesos negaliu uždegt, nes gi mano augintiniai prisikels. Ir tų lapelių daug prirašiau, dvi užrašų knygutes pripildžiau. Reikėjo gi viską į vieną visumą suklijuot. Naktį ideali terpė toms geroms mintims, tik jos turi savybę greitai pasprukti“, – šypsojosi knygelės autorė.
Nestovėjo su ištiesta ranka
Tai pirmoji Danguolės Lingienės išleista knygelė. „Čia sudėjau visą savo meilę. Kurta iš širdies – ir eilės rašytos iš širdies, ir dailininkas piešė, viską „pagaudamas“ ir išjausdamas“, – pasakojo Danguolė.
Vieša paslaptis, kad išleisti knygelę, ypač spalvotą ir iliustruotą originaliais piešiniais, yra didžiai brangus malonumas.
Paklausta, kiek kainavo knygelės leidyba ir ar autorė (kaip yra įpratę save dideliais menininkais laikantys mūsų rajono poetai) kreipėsi paramos į savivaldybę arba kokį fondą, D. Lingienė nusijuokė: „Baikit! Nesidedu kūrėja, niekada nestovėjau su ištiesta ranka ir neprašiau, kad kas nors bent kažką man duotų. Tai mano pačios idėja, tad kaip aš galėčiau iš kažkur kažkokių lėšų tikėtis?“
Knygos autorė nepasislėpė po kokiu nors slapyvardžiu, tačiau pasivadino savaip – Dangė Lingė. Pasiteiravus, kodėl buvo toks sumanymas, pašnekovė nusijuokė: „O kodėl ir aš, tiek nugyvenusi, negaliu taip madingai pasivadinti? Yra Vapsvė, Bunkė, Zvonkė, tai kuo aš prastesnė? Tegul būna ir Lingė. Seku koja kojon su naujovėmis, tad ir pasivadinau trumpa pavarde. Be to, leidyklos direktorė pritarė – sakė, kad labai gerai skamba.“
Dailininką surado per „Anykštą“
Dailininką D. Lingienė susirado pati – moteriai labai patikdavo šeštadienio „Anykštoje“ išpiešti „Anykštėnės Amiliutės nutikimai“.
„Visą gyvenimą prenumeruoju Anykščių rajono laikraštį „Anykšta“. Šeštadieniais visada atkreipiu dėmesį į Amiliutę, kurią iliustruoja dailininkas Kęstutis Pabijutas. Pastebėjau, kad jo iliustracijose visada daug vaizdžiai nupieštų detalių. Man labai patinka jo meninis braižas, tad paskambinau į „Anykštos“ redakciją, nusakiau savo ketinimus ir paprašiau telefono numerio.
Su dailininku Kęstučiu mes net nebuvom susitikę, bet rezultatas – labai puikus. Buvau knygyne, pavarčiau kitas vaikiškas knygutes.
Kęstučio iliustracijos tikrai žavingos ir lenkia daugelio kitų dailininkų lygį. O jei visai atvirai, tai šios man yra gražiausios. Kaip dailiai pavaizduota, kur Pelytės baltutėlėm nosinytėm valo traukinio ratus, kur tos Voverytės laikosi už Briedžio ragų, Ežių šeimynėlės pastangos pakeliauti, o ir kitos scenos preciziškai išdailintos. Neretai ir vaikai, ir tėveliai vaikams renkasi knygelę vien pažvelgę į iliustracijas. Gaila, bet mano knygelės knygynuose nėra. Jei ne tas virusas, kuriam dabar ko ne visi lankstosi, gal būtų viskas kiek kitaip“, – teigė moteris.
Išgarsėjo karikatūromis „Šluotoje“
Šiaulietis dailininkas K. Pabijutas piešti pradėjo dar mokykloje, jo karikatūros buvo publikuojamos žurnaluose „Pionierius“, „Moksleivis“, „Šluota“.
Paklaustas, kaip sekėsi iliustruoti šią knygelę, skirtą vaikams, dailininkas negailėjo gražių žodžių autorei. „Labai šiltas ir geras žmogus, dirbti kartu su ja buvo tikrai malonu ir nesunku – lyg būtume buvę pažįstami jau ilgą laiką. Autorė paliko daug vietos mano fantazijai. Prie šių iliustracijų užtrukau maždaug tris savaites“, – sakė dailininkas, kas savaitę jau antrus metus draugaujantis su „Anykštos“ skaitytojais.
Geriausias įvertinimas – proanūkių šypsena
D. Lingienės dukra, medikė Aušrė paėmė dvidešimt knygelių – darbe ji išdalijo mamos knygeles kolegėms, kurios turi mažų vaikų.
„Respublikinėje Kauno ligoninėje dažnai gydausi, tai daugumai autorė bus pažįstama“, – neslėpė D. Lingienė.
Siuntinuką – promočiutės knygutę – jau gavo anūkė Eglė Jehrbo, kuri su savo šeima gyvena Danijoje.
„Anūkė paskambino ir vos prakalbėdama iš nuoširdaus susijaudinimo sakė man: „Proanūkiukai žiūri, rankute rodo į paveiksliukus pirščiukais, šypsosi“. Atsiuntė man dvi nuotraukas, kuriose matosi, kaip mano proanūkiukai susidomėję. Man geriausias įvertinimas buvo Eglės žodžiai, kad tai yra pati geriausia dovana. Nušvito širdis.“
Ketina knygų dovanoti bibliotekai
Pasibaigus karantinui, autorė ketina padovanoti knygelių Kavarsko pagrindinei mokyklai-daugiafunkciam centrui, miesto bibliotekai, vaikų darželiui.
„Jau labai daug išdalinau artimiesiems, draugams ir pažįstamiems. Kelias knygutes jau nusipirko iš manęs. Vis paskambina ir ne po vieną užsisako. Jei ne šitas COVID-19, tikriausiai ši knygelė jau būtų atsidūrusi prekyboje, o jos tiražas kartojamas“, – pasakojo Danguolė.
Pašnekovės pasiteiravus, ar ši knygelė yra ne paskutinė, D. Lingienė atviravo, kad turi prisirašiusi daug ko. Bet jei vėl vien iš savo kišenės tektų pakloti tą nemenką sumelę leidybai, pristabdo save nuo tokio ketinimo. „Aš net ir amžiaus savo niekam nesakau. Jei reikia kur užrašyti, sakau ne asmens, o savo ūkio kodą. Reikia žiūrėti, kas to žmogaus širdyje, koks mąstymas, o ne dejuoti, kad oi, kiek man metų. O man ligų tris kartus daugiau nei gal kitam, bet nedejuoju.
Visas ligas reikia prisijaukinti ir gyventi su jomis toliau“, – mintimis dalijosi garbaus amžiaus moteris.
D. Lingienė daug skaito, prenumeruoja spaudą ir iki šiol sėkmingai vadovauja braškyne dirbantiems žmonėms.
Karantinas suvaržė darbą
Braškininkystės verslu ji užsiima jau 30 metų. Braškių auginimas ir pardavimas yra visas moters gyvenimas.
Tiesa, šiemet yra pirmi metai, kai moteris jau leidžia sau nebeiti dirbti į braškyną, dėl to didesnė atsakomybė užgulė dukros Sandros pečius.
„Sandra ne tik daug dirba namuose braškyne, bet ir rūpinasi manimi: kad laiku išgerčiau vaistus, kad nepamirščiau kepurės, eidama į lauką, vėjams smarkiai pučiant. Laikui bėgant, jai rūpesčių tik daugės“, – mąstė Danguolė.
Be to, darbus prie braškių gerokai suvaržė karantinas. „Išvykų, parodų nėra, kur paprastai su Sandra visada važiuodavom ir veždavom daugybę daigų. Stengiamės laikytis reikalavimų. Šiandien mūsų lauke, dėvėdamos kaukes, dirba ne daugiau, nei penkios moterys, išlaiko atstumus. Tekantis vanduo, muilas, dezinfekcijos priemonės – viskuo esam pasirūpinę. Į sandėliuką, kur laikau daigus, aš nei vieno pirkėjo neįleidžiu, kad aplinka išliktų švari, be užkrato. Daigus pakuojame tik į savo pakuotes – prie svetimų įpakavimo daiktų net neprisiliečiame. Esam pasirengę ir būsimąjį naują derlių skinti – turime įsigiję 100 vienetų kaukių ir dar 100 vnt. vienkartinių pirštinių“, – kalbėjo ūkininkė.
Ūkininkė D. Lingienė savo braškyne išlaiko iki trisdešimties veislių braškių: „Turim daugelio mėgiamas ir nepamirštas veisles „Venta“, „Senga“, „Sengana“, „Polka“, „Malvina“, „Kristina“, bet norisi ir naujovių, tad turim naujų veislių: „Elly“, „Jive“, „Corry“, „Magnus“. Vieną veislę auginam, kuri dar net be vardo – tai FF1503“.
Turi pati saugotis, kad būtų braškių
Pasiteiravus, ar atvykę pirkėjai laikosi atstumo, D. Lingienė pasakojo, kad kai kurie net neprisileidžia artyn, o kai kuriuos reikia ir stabdyti. „Bet visi į mano kiemą įeina su kaukėm ant veido – taip, kaip parašyta ant mūsų pagaminto ir pastatyto STOP ženklo ties įvažiavimu. Atidavę produkciją, pinigų į rankas neimame, o dedame į maišiuką. Monetas iš karto dezinfekuojame, popierines kupiūras kelias dienas palaikome negyvenamoje patalpoje, saulės atokaitoje. Na, o man tai labai reikia saugotis – kitaip braškyno ir braškių juk nebebus. Braškynas – visas mano gyvenimas. O ką, man rūteles pinti?“ – besišypsodama klausė aktyvi ūkininkė.
