Protingą priešą įdomiau nugalėti

Praėjusią savaitę į Anykščius atvyko Ukrainos istorinių nuotykių romanų rašytojas, 52 metų Andrijus Kokotiucha. 90 knygų išleidęs rašytojas Anykščiuose bandys rasti mūsų krašto partizanų sąsajų su ukrainiečių partizanais ir parašyti naują knygą.
A.Kokotiucha sako, jog knygą, kurios herojais bus Lietuvos ir Ukrainos partizanai, jis būtinai parašys, nes istorinių nuotykių romanų rašytojui nėra būtinos faktais pagristos istorijos. „Jeigu rasiu bent minimalų ryšį, kuris nekonfliktuos su istorija, knyga parašysiu. O būtinai kažką tokio rasiu“, – susitikime su Anykščių rajono savivaldybės meru Sigučiu Obelevičiumi kalbėjo rašytojas.

Gyvena iš filmų scenarijų

A.Kokotiucha Anykščiuose lankosi pagal A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus prieš penkerius metus pradėtą, Ukrainos rašytojų rezidencijų Anykščiuose programą.
Kartu su žmona į mūsų miestą atvykęs rašytojas, Anykščiuose praleis dešimt dienų. A.Kokotiucha į Anykščius atvyko Anykščių rajono Garbės ambasadoriaus Ukrainoje Virginijaus Strolios kvietimu.

V.Strolia organizuoja ukrainiečio susitikimus su partizanais bei istorikais. Garbės ambasadorius A.Kokotiuchą atlydėjo ir pas Anykščių rajono savivaldybės merą.
Neįtikėtinai produktyvus ukrainiečių rašytojas susitikime su S.Obelevičiumi kalbėjo, kad jam knygų rašymui įkvėpimo nereikia. A.Kokotiucha sakė, kad kiekvieną dieną stengiasi rašyti ben 4-5 valandas. „Žmonės dirba po 8-12 valandų. Anksčiau ir aš galėjau 12 valandų dirbti. Kai reikia skubiai pabaigti filmo scenarijų, galiu dirbti daug valandų. Kartą, „lūžo“ kompiuteris, dingo viskas ką buvau parašęs, todėl per naktį perrašiau scenarijų“, – pasakojo rašytojas.

Dalis jo knygų leidžiamos po kelis kartus, tiražai siekia 20-25 tūkst. egzempliorių, tačiau iš knygų rašymo Ukrainos rašytojai nepragyvena. A.Kokotiucha aiškino, kad jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra scenarijų filmams rašymas.

Pirktų ir telefonų knygą, jeigu ji būtų istorinė

Rašytojas kalbėjo, kad Rusijai užpuolus Ukrainą kino verslas sustojo, bet vėl atsigavo knygų leidyba. Pasirodo per kovidą, Ukrainos valdžia kiekvienam piliečiui skyrė po 1000 grivinų (pagal tuometinį kursą – 50 dolerių), kurias jie galėjo išleisti kultūrai – knygų pirkimui, muziejams, kino ir teatro lankymui. „Populiariausios opcijos buvo knygos ir kinas. Knygoms daugiau nei 2 milijardus grivinų (apie 50 mln. eurų) išleista. Pinigai ėjo leidėjams. Kai rusai užpuolė, dar nebuvo baigti įsisavinti pinigai. Per karą pinigai sujudėjo. Ir staiga leidyklos aktyviai pradėjo užsakinėti knygas. Jau keturias knygas per karą išleidau“, – pasakojo svečias.

Rusų mokyklą baigęs A.Kokotiucha iki 2014-ųjų rašė ir rusų kalba. Dabar jo knygos leidžiamos tik ukrainiečių kalba. Rašytojas dėstė, jog iki 2014-ųjų sąlygas Ukrainos knygų rinkoje diktavo Rusija. Jis vieną iš savo knygų pabandė išleisti Maskvoje, nes galvojo, kad taip ją bus galima lengviau parduoti ne tik Ukrainoje, bet Rusijoje. A.Kokotiucha šypsojosi, kad visgi ukrainiečiui, net ir rašant rusiškai, įeiti į Rusijos rinką buvo sunku. „Leidėjas perskaitė knygą ir sako: jūs visi ukrainiečiai nemylite NKVD. Būtinai reikėjo NKVD leitenantą užmušti? Juk jis tik antraplanis herojus…“ – šypsojosi svečias.

Pasak A.Kokotiuchos po 2014 – ųjų Ukarinos valdžia, teisės aktų pagalba pradėjo išstuminėti rusus iš knygų verslo, todėl pradėjo kilti ukrainiečiai rašytojai.
„Dabar ant bangos istorinė tematika. Perka viską, ką beišleisi. Jeigu telefonų knygą pavadinsi istorine telefonu knyga – ją nupirks. Dar retro stiliaus knygos gerai parduodamos. Nuo 2014 – ųjų tokiems kaip aš tapo lengviau“, – dėstė rašytojas.
Pasak jo iki 2014-ųjų ukrainiečių kalba išleistos knygos egzempliorių per penkerius metus parduodavo tiek, kiek tos pačios knygos rusų kalba per vienerius metus.

Herojai išgyvena

A.Kokotiuchos herojai knygų ar filmų finaluose nežūva. „Meninėje literatūroje, knygą gali baigti taip kaip tau norisi. Todėl ją žmonės ir mėgsta. Beje, pagal vieną iš mano išgalvotų herojų filme, vėliau buvo surastas realus prototipas. Labai jau žmonėms norėjosi jį rasti… Mano herojai nežūna, jie priešus naikina. Ukrainiečiai turi laimėti, o ne žūti. Ir žmonėms tai patinka. Anksčiau buvo taip, kad būtinai kūrinio pabaigoje herojus turi žūti. Gražiai žūti. Sovietinė propaganda buvo taip jau tveriama – žmonės turi norėti žūti. Filmą „Čiapajevas“ peržiūrėdavo daug kartų, nes pasąmonė visgi norėjo kitokio finalo, norėjosi, kad jis perplauktų Uralą. Kai prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas buvo nufilmuota nauja Čiapajevo versija – Čiapajevas perplaukia Uralą, sako – aš išgyvenau dabar kartu muškim priešą. Bet visa sovietinė propaganda buvo statoma ant to, kad tu turi mirti, palikti pėdsaką mirdamas. O pas mane pergalės kultas ir protingo priešo kultas. Kodėl? Todėl, kad jeigu priešas jau toks kvailas, kodėl mes su juo tiek laiko kariaujame. Filmas „17 pavasario akimirkų“ buvo labai populiarus, nes ten buvo protingi priešai. Protingą priešą – įdomiau nugalėti“, – susitikime su Anykščių rajono meru kalbėjo ukrainietis rašytojas.

Diplomuotas „politrukas“

A.Kokotiucha rašo gotikinius romanus. V.Strolios paprašytas paaiškinti, kas yra gotikinis romanas, A.Kokotiucha pateikė Nikolajaus Gogolio pavyzdį. „N.Gogolis buvo mistikas. Mistika ir yra gotika. Kai Ukrainoje žmogus suserga pradžioje eina į valstybinę kliniką, paskui į privačią ir galų gale važiuoja į kaimą pas žiniuonę, kuria jis ir tiki. Pas mane taip pat yra mistikos“, – šaržuodamas aiškino rašytojas.

Rašytojas sakė, kad karas jo požiūrio į Rusiją nepakeitė. A.Kokotiucha kalbėjo, kad jis jau 1990-aisiais pyko ant sovietų už tai, kad prarado dvidešimt metų. „Mes XX amžiaus pabaigoje skaitėme XIX amžiaus literatūrą. Kai griuvo geležinė uždanga ir mes pradėjome gauti informaciją iš Vakarų, supratau, kad Sovietų Sąjunga iš manęs pagrobė 20 gyvenimo metų. Kai civilizuotas pasaulis žiūrėjo „Žvaigždžių karus“ mums eilinį kartą rodė filmą „Čiapajevas“. O kai pradėjau dirbti žurnalistu, susipažinau su žmonėmis turinčiais tvirtas politines pažiūras. Aš politinių pažiūrų neturėjau, supratau tik tiek, kad man tai nepatinka. Bet man nereikėjo aiškinti kam Maidainai, aš priėmiau tai iš karto, be dvejonių. Blogiau į rusus aš nepradėjau žiūrėti per karą, kur dar blogiau. Mes iki pat 2014-ųjų, gyvenome informaciniame lauke, kurį kontroliavo ne Ukraina. Taip, Leninus pas mus griovė ir iki Krymo okupacijos, o štai Puškinus pradėjo griauti tik dabar. Iki vasario, aš į Puškinus dėmesio nekreipiau. Dabar supratau, kad jų labai daug. Tolstojai, Puškinai… Kam reikalingas Konotopo mieste paminklas Gorkiui? Gorkis apie tokio miesto egzistavimą greičiausiai net nežinojo. Kijeve aštuoni Puškino paminklai. Kam? O Ukrainoje jų labai daug. Dabar supratau, kad jie yra kenksmingi. Tai monumentinė propaganda, aš medijos žmogus, aš atestuotas politrukas. Žurnalistikos fakultetas juk ideologinis fakultetas. Mūsų dekanas buvo KGB pulkininkas. Taigi aš ideologiją suprantu“, – tvirtino rašytojas A.Kokotiucha.