Terminas „žmogiškieji ištekliai“ gali signalizuoti, kad organizacija į savo darbuotojus žiūri kaip į greitai pakeičiamą darbo jėgą, tačiau tai daugeliu atvejų priklauso nuo vadovo, kuris turi parodyti, kad darbuotojas jam rūpi ne vien dėl darbo rezultatų, sako psichologai.
Anot Eltos kalbinto psichologo Viktoro Keturakio, „žmogiškųjų išteklių“ sąvoka gali suformuoti nuostatą, kad su šiais „ištekliais“ dirbama kaip su daiktais.
„Tai gali suformuoti nuostatą tų, kurie tvarkosi su ištekliais, ir tada atitinkamai žmonės per įvairias priemones pajaučia, kad jiems tai nebūtinai priimtina. Jie gali norėti būti daugiau nei ištekliai bei rūpėti organizacijai kaip žmonės“, – sakė V. Keturakis.
Paklaustas, kaip organizacija turėtų elgtis, kad „žmogiškųjų išteklių“ sąvoka neįgytų neigiamos reikšmės, V. Keturakis sakė, kad vadovams turėtų rūpėti, kaip žmonės jaučiasi ne tik dėl to, kad jie gerai dirbo, bet ir dėl to, kad jie žmonės, su kuriais bendradarbiaujama.
„(Vadovai, – ELTA) turėtų atlikti ne tik procedūras, bet ir savo nusistatymą keisti, rūpintis tais žmonėmis, kalbėtis su jais ne tik dėl to, kad yra tokia tvarka, bet dėl to, kad jam įdomu, kokie žmonės pas jį dirba“, – svarstė psichologas.
Vis dėlto psichologas sakė nedrįstantis duoti vertinimo, kad darbo rinkoje įsitvirtinusi sąvoka atnešė vien neigiamus pokyčius.
„Su „žmogiškųjų išteklių“ sąvoka buvo praplėsta valdymo praktika ir tai yra, manau, teigiamas dalykas, o tai, kad jis turi neigiamą pusę, nenuvertina teigiamų dalykų“, – sakė V. Keturakis.
Jo teigimu, tokia sąvoka yra gera, kai bandoma suvaldyti rizikas, nes verslui labai svarbu tai padaryti, tačiau yra neigiama, kai norima atskleisti darbuotojų potencialą, kūrybiškumą.
„Šiais laikais svarbu ne tik rizikos, bet ir inovacijos, tai verslas pradeda konkuruoti ne tik mažindamas riziką, bet ir inovuodamas, kurdamas naujus sprendimus, variantus. Tada žmogiškųjų išteklių sąvoka valdo rizikas ir įrėmina tam tikra prasme žmogų, apriboja verslo kūrybiškumą“, – kalbėjo psichologas.
Paklaustas, ar žino konkrečių didelių organizacijų pavyzdžių, kur žmogiškųjų išteklių sąvoka būtų išnaudojama tinkamai, V. Keturakis sakė tikrai žinantis tokių pavyzdžių.
„Žinau, kad yra vertybių ambasadoriai, žmonės kalbasi, kas jiems rūpi, jie turi įvairius projektus, kuriuose dalyvaujama ne tik tam, kad pagerėtų darbo rezultatas, bet ir tam, kad žmonės jaustųsi, jog bendradarbiauja su žmonėmis, o ne tik kuria produktą“, – sakė jis.
Tuo metu psichologė Ugnė Juodytė sakė, kad toks terminas gali parodyti organizacijos požiūrį, kas organizacijai yra žmogus, kaip jie į jį žiūri – ar kaip į resursą, ar kaip į žmogų plačiąja prasme.
„Nenoriu pasakyti, kad viena ar kita yra blogai, darbdavys samdo žmogų kaip tam tikrą išteklių, bet reikia žiūrėti, kaip su tuo ištekliumi yra elgiamasi – ar kaip su žmogumi, asmenybe, kuri gali kurti ir kuria vertę organizacijai, ar kaip tik yra išnaudojimo santykiai“, – Eltai kalbėjo U. Juodytė.
Vis dėlto psichologė patarė, kad nereikėtų tiesmukai nuspręsti, kad pareigų pavadinimas gali nulemti situaciją.
„Nedėčiau antspaudo taip drąsiai, nes yra tekę susidurti ir su vienokiomis, ir su kitokiomis organizacijomis“, – sakė U. Juodytė.
Paklausta, ar didelėse organizacijose įmanoma į darbuotojus žiūrėti ne kaip į resursus, o kaip į asmenybes, U. Juodytė sakė, kad tokių atvejų tikrai yra.
„Tikrai žinau tokių pavyzdžių, kur labai klausomasi darbuotojo ir norima suprasti, ko jam reikia, kuriamos įvairios erdvės, kad žmonės galėtų atsiskleisti, kad nesijaustų kaip fabrike“, – teigė U. Juodytė.
ELTA primena, kad gegužės pabaigoje Vidaus reikalų ministerija (VRM) pristatė migracijos ataskaitą, kurioje teigiama, kad, kaip ir ankstesniais metais, Lietuvą dėl emigracijos proceso daugiausiai paliko darbingo amžiaus žmonių, o tai lėmė ne vien ekonominės gerovės paieška, bet kompleksinės priežastys, dažniausiai susijusios su oriu gyvenimu ir darbo santykiais.
Remiantis 2017 metais vykdytų apklausų duomenimis, jaunimo požiūris į emigraciją yra pozityvus, ir nemaža dalis dar besimokančių jau mąsto apie galimybę emigruoti.
Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos (EBPO) ekspertas Jonathanas Chaloffas yra atkreipęs dėmesį, kad atmosfera Lietuvos darbovietėse neskatina emigrantų ir grįžti. Pasak jo, daugelyje šalių paprastai į užsienyje dirbusius darbuotojus žvelgiama kaip į turinčius pridėtinės vertės, o Lietuvoje darbdaviai į darbuotojus, dirbusius užsienyje, žiūri įtariai. Jo teigimu, tą rodo ir EBPO atlikti tyrimai.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, praeitais metais iš Lietuvos emigravo 47,9 tūkst. gyventojų. 2016 metais šis skaičius siekė 50,3 tūkstančio.
