Petras Biržys tarpukariu išgarsėjo kaip Pupų Dėdė - tautos linksmintojas, radijo laidų vedėjas, kupletų kūrėjas ir atlikėjas.
Šioks toks jubiliejus – prieš 130 metų, gruodžio 22 dieną, Liudiškių kaime gimė Pertas Biržys (1886 – 1970), beveik prieš 90 metų išleidęs pirmąją lietuvišką istorinę knygelę apie mūsų miestą „Anykščiai“, savo kūrinį pasirašęs Akiro slapyvardžiu.
Nepriklausomoje Lietuvoje jis išgarsėjo ne tik kaip aistringas karšto tyrinėtojas, istorinių knygų autorius, poetas, bet ir kaip linksmų kupletų dainuotojas ir neįtikėtinų istorijų pasakotojas, tautos linksmintojas Pupų Dėdė.
Buvo metas, kuomet visuomenę pakvietė patarti, kokiu vardu reikėtų pavadinti centrinę Anykščių miesto biblioteką. Labai teisingai pasiūliau įamžinti Petrą Biržį.
Tokiu vardu vertėjo vadintis ir kraštotyros draugijai, nes P. Biržio darbai ir užmojai gerokai pranoksta Teresės Mikeliūnaitės nuopelnus tyrinėjant ir užrašinėjant brangiosios Lietuvos istoriją. Juk plunksnos P. Biržys ėmėsi tuomet, kai baigėsi nepriklausomybės kovos, kuriose jis narsiai dalyvavo, buvo Lietuvos kariuomenės karininkas. Tad P. Biržys – tikriausias patriotas, toks, kuris ir dabarties funkcionieriams nemalonus būtų.
Tuomet bibliotekos dienas švęsdami piliečiai pas senolius senų istorijų užrašinėti pasuktų, kariuomenę, tėvynės gynėjus prisimintų, linksmų dainų lietuviškai padainuotų, o dabar duoną, blynus, bulvinius „leguminus“ kepa…
Anykščių istorija – paprastutė, minkštais pilkšvais viršeliais, aštuoniasdešimties puslapių knygelė, dedikuota šviesaus atminimo geradariui kun. Norbertui Pakalniui, jaunam mirusiam, Anykščių vikaru tarnavusiam. Viršelis papuoštas Anykščių miesto herbu, pieštu dailininko A. Tamošaičio, išleido Vladas Dagilis, spausdinta „Raidės“ spaustuvėje Kaune 1928 metais. Tai P. Biržio sumanytos serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“ spaudinys, pažymėtas trečiuoju numeriu ir kaštavęs 2 litus.
Knygelės pradžioje autorius pateikia miesto vardo kilmės legendas, senuosius miesto dokumentus, Magdeburgo teises suteikiantį 1792 metų dokumentą „Indexą“, kuris tarpukariu buvo saugomas Klemenso Šulgos senienų muziejėlyje Raguvoje, o vėliau paslaptingai dingo.
Aprašoma bažnyčia, koplyčia, įdėta Antano Vienuolio kūrinio „Vėžys“ ištrauka, aprašomi Šv. Kryžiaus vienuolynas, netolimas Dabužių dvaras, cerkvė, valsčius. Pasakojama apie 1905 m. įvykius ir žymų veikėją Justiną Baltušką, lietuviškos savivaldos kūrimą, bolševikus, Anykščių išvadavimą 1919 m. gegužės 19-ąją. Čia įdedami A. Vienuolio, to meto karinio korespondento, nuotaikingai aprašyti tos dienos įvykiai – džiugūs kareivius vaišinantys anykštėnai, ašarą braukiantis laisvę pranašavęs patriarchas Baltrus Jucius. Toliau rašoma apie Anykščių komendantūrą, girininkiją, mokyklas, valsčiaus valdybą, miliciją, paštą, pristatomi literatūros klasikai Antanas Baranauskas, Jonas Biliūnas, aprašoma 1928 m. balandžio 10 dienos autoriaus, A. Vienuolio ir žydelio fotografo kelionė širmu arkliuku į rašytojo tėviškę Niūronių kaime. Derama vieta skiriama ir A. Vienuoliui, kaip žymesni žmonės minimi rašytoja Bronė Buivydaitė, smuikininkė virtuozė Aliutė Strazdaitė, III Seimo nariai Vincas Petronis ir A. Rimkus, Steigiamojo Seimo narys Edvardas Šukevičius.
Knyga gražiai iliustruota, kai kurios fotografijos ir vaizdai – per visą puslapį. Tai herbas ir privilegija, senoji ir nauji bažnyčia, koplyčia, keli meniški kryžiai, Šventosios, Liudiškių kalvų, Rubikių ežero, Anykščių šilelio piešiniai, Anykštos vandens malūnas, miesto vaizdai, garvežys stotyje, A. Baranausko klėtelė, Piestupys, Biliūnų sodyba, iš Zakopanės į tėviškę rašyto J. Biliūno laiško, prasidedančio pasveikinimu: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, kopija, minėtų rašytojų ir veikėjų portretai.
Viršeliuose yra ir reklamos – minimas gydytojas Adomas Laskauskas, Anykščių smulkaus kredito bankas, Karazijos vaisvynių dirbtuvė ir Valero Laskausko knygynas.
Rašto darbininkas, kultūrininkas P. Biržys gimė neturtingų grytelnikų šeimoje, augo nedidelėje sodžiaus trobelėje. Anykščiuose siekė mokslo – per Pirmąjį pasaulinį karą su lietuviška gimnazija pasitraukė į Voronežą, tada pradėjo rašyti eilėraščius ir 1919 metais knygele išleido poemėlę „Karo metu“, o 1920 m. nedidelį poezijos rinkinėlį „Sielos sparnai“.
Vėliau susidomėjo istorija, sumanė išleisti didžiulę seriją knygelių „Lietuvos miestai ir miesteliai“. Išleidęs knygas apie Vyžuonas, Taujėnus ir Anykščius, sumanė imtis platesnių darbų – išleisti po knygą kiekvienai Lietuvos apskričiai. Pirmąją 700 puslapių knygą, skirtą Alytaus apskričiai, išleido 1930 m., o vėliau dar ir stambias knygas apie Biržų, Kėdainių ir Marijampolės apskritis. Kaip pats pažymėjo: „Rinkti medžiagą ir rašyti apie miestus ir miestelius man labai patiko“. Tuose darbuose aprašydavo ir kelionėse po miestelius patirtus įspūdžius. Įdomu, kad daugelyje vietų apsistodavo ir būdavo globojamas klebonijose, bet buvo vietų, kur klebonai nepriėmė įtartino studento, mat keliavo užsidėjęs studentišką kepuraitę.
Kraštotyrininkas ir istorikas mėgėjas buvo užsimojęs padaryti tai, ką po daugelio metų padarė Bronius Kviklys, Amerikoje išleidęs daugiatomę enciklopediją „Mūsų Lietuva“.
Nenuorama ir plačiai užsimojęs aukštaitis baigė karininkų kursus Kaune ir, gavęs leitenanto laipsnį, kelis metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje, redagavo karišką žurnalą „Kardas“.
Studijavo Lietuvos Universiteto humanitarinių mokslų fakultete, bet baigti studijų nesisekė, o nenorėdamas tapti „amžinu studentu“ paėmė armoniką ir išėjo linksminti žmonių. Grojo cirke, po to buvo pakviestas į Lietuvos Radiją, kur vedė labai populiarias laideles „Pupų Dėdės pastogė“. Pasivadinęs Pupų Dėde, keliavo koncertuodamas po Lietuvą, pritardamas armonika dainuodavo jumoristinius kupletus apie visą šalį ir apie tai, ką įdomaus toje vietovėje suspėjo sužinoti. Apdainuodavo, kartais labai kritikuodamas ir pajuokdamas, ir aukščiausius Lietuvos valdininkus, net prezidentą Antaną Smetoną ir jo šeimą, dėl ko buvo baudžiamas, keletą kartų po kelis mėnesius kalėjo.
Buvo nukeliavę į Pietų Ameriką – į Urugvajaus sostinę, kur aplankė labai nelengvai gyvenantį brolį Joną, nuvyko ir į Jungtines Valstijas paviešėti pas kitus du brolius. Ten susitiko neprastus artistus Antaną Vanagaitį ir Juozą Olišauską, su kuriais subūrė grupę „Broliai dzimdzi – drimdzi“ ir su pasisekimu gastroliavo lietuvių kolonijose, aplankydami bene 50 miestų. Leido laikraštuką „Pupų Dėdė“, kuriame išspausdino ir linksmų anykštėniškų istorijų „Taraldis pateko į dangų“, „Paryžiuje“…
Įgrojo 31 patefono plokštelę, kuriose 62 kūriniai. Pirmąsias tris įrašė Rygoje, firmoje „Odeon“ ir jos išėjo prastokos, vėliau kompanijoje „His Masters voice“ Berlyne, 1929 m. JAV keletą plokštelių įrašė firmoje „Columbia“. Toje pačioje kompanijoje įrašinėjo Londone, kur liaudiškus populiarius dalykėlius įgrojo pritariant Londono džiazo orkestrui.
Plokštelės buvo populiarios, jas žmonės tiesiog graibstė, ypač su „Senelio polka“, „Pupų Dėdės polka“, „Merkinės polka“, „Aukštaičių polka“, „Drulia“, „Elenytės polka“, „Tu, Lietuva, tu mana“…
Svaiginančią karjerą nutraukė prasidėjęs karas. Užėjus rusams, dar pranašingai sudainavo: „Vilnius mūsų, o mes rusų“, vokietmetyje kelis mėnesius kalėjo, o po karo karjeros tęsti nebebuvo galimybių. Gyveno Vilniuje, suvaidino keliuose lietuviškuose filmuose, bičiulių paskatintas parašė atsiminimus apie savo gyvenimo pradžią nedidelėje Liudiškių kaimo gryčiutėje, gyvenimą Anykščiuose, Vyžuonose, mokslus ir tolesnį gyvenimą.
Ar pakankamai įamžintas P. Biržio atminimas tėviškėje? Liudiškėse yra paminklinis akmuo, o štai Anykščiuose nieko – nei gatvelės, nei skvero, nei paminklo, nei kokios kultūrinės įstaigėlės jo vardu pavadintos.
