„Purpurinis vakaras“ pažadėjo švęsti dvidešimtmetį

Anykščiuose rugpjūčio 13–15 dienomis devynioliktą kartą surengtas kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“. Po pernykščio organizatorių pareiškimo, kad festivalis Anykščiuose daugiau nevyks, šiemet jis sugrįžo su trimis dienomis muzikos, literatūros, kino, teatro, fotografijos ir poezijos bei gausia publika.
„Purpurinis vakaras“ kaip ir kasmet vyko skirtingose Anykščių vietose. Festivalio kulminacija tapo šeštadienio vakaro koncertas Dainuvos slėnyje. Į jį susirinko itin daug žmonių – slėnis buvo pilnas žiūrovų.

Daugelis žiūrovų – iš kitų miestų

Praėjusiais metais, pasibaigus festivaliui, jo organizatoriai paskelbė, kad dėl išaugusių renginio organizavimo sąnaudų „Purpurinis vakaras“ daugiau nebus rengiamas Anykščiuose. Tačiau šiemet festivalio istorija pasisuko kitaip. Pavasarį Anykščių rajono savivaldybė festivalio organizatoriui VšĮ „Bardai LT“ skyrė 28,8 tūkst. eurų finansavimą. Prie festivalio prisidėjo ir privatūs rėmėjai, taip pat pajamos už bilietus, kuriuos, pasak organizatorių, daugiausia pirko iš kitų Lietuvos miestų atvykę žiūrovai.
Besibaigiant finaliniam koncertui organizatorių nuotaikos buvo optimistiškesnės. Vedėjas Ignas Krupavičius nuo scenos pakvietė ištikimus „Purpurinio vakaro“ gerbėjus 2027 metų rugpjūčio 12–14 dienas jau pasižymėti savo kalendoriuose.
„Anykščiai yra literatūrinis kraštas, iš čia kilę daug rašytojų ir poetų, todėl festivalis čia labai natūraliai suleido šaknis. Per devyniolika metų miestas mums tapo labai artimas. Šiandien jau sunku būtų įsivaizduoti „Purpurinį vakarą“ kitoje vietoje“, – kalbėjo viena iš festivalio organizatorių A. Semionova.

Trys dienos – skirtingiems menams

„Purpurinis vakaras“ per savo gyvavimo metus gerokai peržengė vien muzikinio festivalio ribas ir tapo skirtingų menų jungtimi. Šiemet per tris dienas Anykščiuose vyko renginiai, apėmę muziką, fotografiją, literatūrą, kiną, teatrą, poeziją ir performansą.
Festivalio programa prasidėjo tradiciniu nemokamu koncertu „Dovana Anykščiams“ Vyskupo skvere. Iš Raudondvario atvykusi grupė „Vitražai“ savo pasirodymą skyrė jos įkūrėjui, kūrėjui ir vienam iš tarmiškosios dainuojamosios poezijos pradininkų Algirdui Svidinskui atminti.
Skveras tarp bažnyčios ir bibliotekos į koncertą sutraukė daugiausia vyresnio amžiaus anykštėnų. Dalis klausytojų sėdėjo ant vejos aplink Antano Baranausko paminklą, kiti koncerto klausėsi stovėdami.

Rodė filosofo filmą

Tą patį vakarą festivalis persikėlė į Anykščių kultūros centro kino salę. Čia buvo parodytas režisieriaus ir filosofo Nerijaus Mileriaus dokumentinis filmas „Gyvenimas po mirties“.
Po filmo su žiūrovais susitiko Dainius Gavenonis. Aktorius pasakojo apie filmavimo užkulisius, darbą su N. Mileriumi ir atsakė į publikos klausimus.
Filmo centre – aktoriai Juozas Budraitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis ir Lukas Malinauskas. Per pandemiją sukurtame filme nagrinėjama, ką aktoriui reiškia vaidinti mirtį ir ar tokia profesinė patirtis keičia jo santykį su gyvenimu bei mirties tema.

Juozo Budraičio fotografijos

Antrąją festivalio dieną renginių programa persikėlė į Anykščių menų inkubatorių-menų studiją, biblioteką ir Dainuvos slėnį.
Menų inkubatoriuje atidaryta Juozo Budraičio fotografijų paroda „Sienos ir žmonės“. Aktorius fotografijoje daugelį metų fiksuoja žmones ir Vilniaus senamiesčio sienas.
Parodos atidaryme pats J. Budraitis negalėjo dalyvauti, tačiau telefonu bendravo su susirinkusiais žiūrovais.
Renginyje taip pat skambėjo bardės Živilės Mackevičiūtės atliekamos poetinės dainos.
J. Budraičio fotografijų paroda Anykščių menų inkubatoriuje-menų studijoje veiks iki rugpjūčio 27 dienos.

Literatūra tarp medžių

Po L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos medžiais, tarp dviejų rašytojų paminklų, įvyko susitikimas su poetu ir rašytoju Alvydu Šlepiku. Renginio metu buvo galima susipažinti ir su jo knygomis.
Festivalio literatūrinė programa tęsėsi ir kitose Anykščių kultūros erdvėse.
Ant Rašytojų kalnelio, prie neseniai suremontuoto Antano Baranausko klėtelės gaubto, surengtas poetinis-muzikinis performansas „Ritmiški tekstai“. Savo tekstus skaitė rašytojas ir poetas Rimantas Kmita, o perkusiją atliko Gintautas Gascevičius.
Po pasirodymo įspūdžiais dalijosi iš Taivano į festivalį atvykusi Pasaulio anykštėnė Ieva Širvelytė.
„Labiausiai įsiminė improvizatoriaus kūnas. Buvo sunku atskirti, kur baigiasi jo judesys ir prasideda muzika – atrodė, kad jis ne tiek groja, kiek visu kūnu ją kuria ir kartu pats joje juda. Stebino ir tai, kaip visai paprasti daiktai tapo garso dalimi: šluota, mušama į būgnus, įgaudavo savo ritmą, o iš žarnos gimdavo kažkas panašaus į lietaus ar vėjo garsą. Bet labiausiai veikė pats kūno ir muzikos santykis – tarsi jie būtų vienas kitą kuriantis duetas“, – sakė doktorantė, kinų kalbos specialistė I. Širvelytė.
Literatūrinė festivalio dalis buvo tęsiama ir vidurnakčio skaitymais Anykščių koplyčioje. Šiemet pilnoje salėje aktorė Rasa Samuolytė juose skaitė poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės kūrybą.

Muzika Dainuvos slėnyje

Penktadienį Dainuvos slėnyje surengtas pirmasis didysis festivalio koncertas. Jame pasirodė Titas (MIŠKAS), „FC Baseball“, „Daddy Was A Milkman“ Tėtis Pienininkas Ignas Pocūnas kartu su latviu Gints Smukaisu, Jono Baltoko trio, Kazimieras Likša, Tadas Daumantas ir Martynas Vilpišauskas bei grupė „Culchie“ iš Šiaurės Airijos ir Danijos. Didelio žiūrovų dėmesio sulaukė Aistės Smilgevičiūtės bei grupės „Skylė“ programa „Tyros satyros“.
Koncertą vedė Pijus Opera, kuris kitą vakarą pats pasirodė scenoje su grupe.
Festivalio rengėjai šiemet vienoje programoje stengėsi suderinti skirtingų kartų muziką. Greta jau gerai žinomų atlikėjų pasirodė jaunesnės kartos kūrėjai.
A. Semionova teigė, kad festivalio rengėjams svarbu, jog čia savo vietą atrastų ir jauni žmonės, tačiau kartu būtų išlaikytas ryšys su „Purpurinio vakaro“ tradicija bei autorinės dainos ir dainuojamosios poezijos kultūra.

Vaikai, teatras ir kinas

Šeštadienio dienos programa prasidėjo „Bardų ir vaikų vidudieniu“. Jonas Baltokas pristatė muzikinį spektaklį „Mokytojas Poška ir stebuklinga pasakų dėžutė“, sukurtą pagal Rimanto Černiausko kūrinius.
Teatro mėgėjai buvo pakviesti į „Kito kampo“ improvizacijų šou. Scenoje pasirodė Audrius Bružas ir Inga Šepetkaitė. Improvizaciniame spektaklyje netrūko spontaniškų situacijų, humoro ir publikos įsitraukimo.
Kino programoje parodytas Adomo Liutkevičiaus dokumentinis filmas „Rokeris iš miškų. Mikas Suraučius“. Po filmo peržiūros su publika susitiko pats 79 metų Druskininkų garbės pilietis Mikas Suraučius ir režisierius Adomas Liutkevičius.

Didysis finalas

Pagrindiniu šeštadienio vakaro įvykiu tapo finalinis koncertas Dainuvos slėnyje. Koncertą vedė Ignas Krupavičius.
Į koncertą susirinko itin gausi publika. Dainuvos slėnis buvo užpildytas žiūrovų.
Scenoje pasirodė Pijus Opera ir grupė, Andrius Kaniava, Domantas Razauskas ir Jonas Krivickas, „Kamanių šilelis“, tarptautinė grupė „Culchie“, Alina Orlova, Paulius Vaškas ir Adas Gecevičius.

Vienu iš finalinio vakaro akcentų tapo „Hiperbolės“ įkūrėjo Viktoro Prapro pasirodymas su gyvo garso grupe. Kartu su juo scenoje pasirodė Vladas Kovaliovas ir V. Prapro dukra Viktorija.

Skirtingos kartos

Šeštadienio koncerte vienoje scenoje susitiko skirtingų kartų Lietuvos muzikantai – nuo jaunosios kartos kūrėjų iki atlikėjų, kurių dainos Lietuvos klausytojams žinomos jau kelis dešimtmečius.
Pats V. Prapras prieš koncertą kalbėjo apie tai, kad „Hiperbolės“ dainas šiandien dainuoja ir jauni klausytojai, kurie grupės populiarumo laikotarpiu dar nebuvo gimę.
„Kiekvieną koncertą dirbu taip, tarsi jis būtų paskutinis – atiduodu visą save. Viskas išlieka, kas yra tikra. Matyt, tos dainos ir išlieka todėl, kad jas jau patikrino laikas“, – sakė V. Prapras.

Sauliaus Mykolaičio premija

Nuo 2020 metų kas dvejus metus festivalyje teikiama Sauliaus Mykolaičio vardo premija. Finalinio vakaro metu įteikta ir 14-oji premija.
Ji skiriama jauniems dainų autoriams ir atlikėjams. Festivalio organizatoriai laureatų ieško konkursuose, jaunųjų kūrėjų stovyklose ir kituose dainuojamosios poezijos renginiuose. Scenoje premiją atsiėmė atlikėjas Džiugas Karoblis.

Pabaiga su Kernagiu

„Purpurinis vakaras“ šiemet dar kartą parodė, kad jo programa nėra apribota vien didžiaisiais koncertais. Per tris dienas Anykščiuose vyko daugybė mažesnių renginių, kuriuose susitiko skirtingos meno sritys ir auditorijos.
Festivalio savaitgalį užimtumo netrūko ir miesto verslams – buvo užimtos apgyvendinimo vietos, darbo turėjo maitinimo įstaigos, lankytojų sulaukė muziejai, rugpjūtį veiklą atnaujinęs kempingas ir gastrobaras „Šventosios sala“.
Festivalio renginiai išsibarstė po miestą: Vyskupo skvere, bibliotekoje, Menų inkubatoriuje, Kultūros centre, Koplyčioje, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus teritorijoje bei Dainuvos slėnyje.
Didžiausią publikos dėmesį sutelkė Dainuvos slėnio koncertai, tačiau šiemet buvo matoma ir festivalio literatūrinė, kino bei vizualiojo meno dalis.

Festivalio tradicija

Festivalio pradžia siejama su noru įprasminti legendinio Lietuvos bardo Vytauto Kernagio atminimą. Per beveik du dešimtmečius renginys tapo viena iš Anykščių vasaros pabaigos kultūros tradicijų.
Prie festivalio ištakų buvo prisidėję Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, Seimo narys ir krepšininkas Sergėjus Jovaiša, rašytojas, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas Vytautas V. Landsbergis bei aktorius ir bardas Gediminas Storpirštis.
Festivalio pavadinimas „Purpurinis vakaras“ siejamas su poete Dalia Saukaityte ir Vytautu Kernagiu. Per devyniolika metų jis išaugo iš atminimo renginio į kelių dienų festivalį, kuriame muzika susitinka su literatūra, kinu, fotografija ir teatru.
„Kai matai šviesius, besišypsančius ar susimąsčiusius žmonių veidus, kai stebi, kaip bendrauja seniai nesimatę muzikantai ir aktoriai, supranti, kad „Purpurinis vakaras“ turi prasmę ir yra reikalingas. Atrodo, mums pavyko sukurti tikrą šventę – ausims, akims ir širdims“, – sako A. Semionova.
Šiemet po pernykščio atsisveikinimo „Purpurinis vakaras“ sugrįžo. Ar kitą vasarą Anykščiuose bus surengtas jubiliejinis, dvidešimtasis festivalis, priklausys ne tik nuo organizatorių planų, bet ir nuo sprendimų dėl jo finansavimo. Tačiau finalinio vakaro scena jau nusiuntė žinutę, kad festivalio istorija dar nėra baigta.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas