„Žmogaus branda – 30–50 metų amžiaus tarpas, kai suvoki, ką tu gali ir ko negali. Paskui viskas tampa įgūdžiais, vėliau gali tęsti, ką pradėjai, jeigu jauti, kad gali. Aš truputį galėjau“, – sako gegužės mėnesį 90-metį atšventęs iš Anykščių rajono kilęs rašytojas Antanas Drilinga.
Rašytojas, keliasdešimties knygų autorius Antanas Drilinga gegužės 16-ąją minėjo 90-ąjį gimtadienį. Atšilus orams, A. Drilinga tradiciškai iš Vilniaus daugiabučio persikraustė į gimtinę, Šimonių girioje esantį Plikiškių kaimą.
Daugybės prozos ir poezijos knygų, operų libretų autorius, vertėjas iš prancūzų ir rusų kalbų A. Drilinga Lietuvos istorijoje liks ir kaip žurnalų redaktorius.
Ypač unikalus buvo Brežnevo laikais jo įkurtas žurnalas „Nemunas“. Manoma, jog tiems laikams neįtikėtinai laisvas kultūros ir meno žurnalas „Nemunas“ prisidėjo ir prie 1972-ųjų Kauno jaunimo judėjimo, vadinto „kalantinėmis“.
– Daugelį metų buvote ir rašytojas, ir leidinių redaktorius. Ar redaktoriavimas Jūsų gyvenime buvo tik priedas prie rašytojo karjeros? Tarytum savotiškas hobis?
– Žurnalistika siejasi su literatūra. Jeigu nemoki rašyt, nebūsi žurnalistu. Jeigu esi žurnalistas, tau daug lengviau dorotis su literatūros uždaviniais. Jie vienas kitą papildo. Buvau redaktoriumi ne per prievartą, ne pagal prašymą, bet pagal tokį patį norą, kaip buvo noras būti literatu. Man buvo įdomūs gyvenimo reiškiniai, buvo įdomus gyvenimas. Ir tą gyvenimą per žurnalistiką galėjai pažinti. Tai atsiliepia ir kitai pusei – literatūrai. Pažįsti gyvenimą, literatūroje taip pat gyvenimas. Labai susiję du dalykai. Man šiuo požiūriu pasisekė. Kitas klausimas, kad žurnalistika labai išsunkia žmogų. Literatūra taip pat išsunkia, bet literatūra ir teikia tam tikrą malonumą. Jeigu tau sekasi rašyti, yra tam tikras malonumas. Nesakau, kad jis lengvas, bet jis egzistuoja. O žurnalistika… Reikia visą laiką sukti galvą, mąstymo aparatas turi veikti. Negali sustoti variklis, nes gyvenimas kiekvieną dieną vis kitoks. Turi žinoti, koks jis yra ir kartais prognozuoti, kas iš to išeis.
Kitas klausimas, kad man dirbant redaktoriumi – tada redaktoriumi buvo vadinamas tik vyriausias kurio nors leidinio vadovas – laikas buvo vienoks, o mąstymas ėjo kažkur šalia. Žmogiškasis faktorius buvo reguliuojamas. Už tai ir buvo nelengva išsisukt. Matei tiesą, matei, kas iš tikrųjų vyksta gyvenime, o rašyti turėjai apeidamas kažkuriuos dalykus, kažkuriuos kampus, kažkokias pozicijas, po kuriomis slypėtų gyvenimo tiesa. Žurnalistika buvo tokia sustandartinta, kad reikėjo ieškoti kažkokių būdų, kaip tuos standartus bent kažkiek laužyti. Standartai, klišės, stereotipai… Dabar niekas nebežino, kas yra partinė pozicija, net ir vyresni žmonės. Tada partinė pozicija buvo privaloma. Tai buvo savotiškas melas, niekas tos partinės pozicijos žurnalistikoje nesilaikė, bet privalėjai rodyt, kad „visų šalių proletarai vienijasi“. Klišės ir tam tikros kepurės, kurios buvo privalomos.
– Brežneviniais 1967-aisiais Jūs Kaune pradedate leisti tuoj pat kultiniu tampantį, tiems laikams laisvą žurnalą „Nemunas“. Kaip tai pavyko?
– Po ta ideologine kepure buvo galima pakišti kai kuriuos dalykus, kurie žmogiški ir kurie žmogui yra įdomūs bei aktualūs. Žurnalas „Nemunas“ išvengė daugelio tų stereotipinių dalykų, kurių reikalavo politikai. Todėl tas žurnalas tapo labai populiarus. Žmonės ten nematė įvairių linkčiojimų Kremliui, partijos teisybių ir marazmų, kurių buvo reikalaujama. Šitą visą pavyko išvalyti iš tekstų ir palikti tai, kas yra gryna gyvenime. Žmonės iš karto pajuto, kad čia nebenuobodu. Kad čia gyvenimas, o ne deklaracijos ir standartai. „Nemuno“ redakcijoje surinkau žmones, iš kurių nei vienas nebuvo uostęs žurnalistikos. Žurnalistika buvo standartizuota, privalėjai pasakyti tai, kas yra privaloma, o čia visi jaunuoliai, kurie nežinojo, kas yra žurnalistika. Jie buvo literatai, neaukšto rango, bet literatai, mąstantys berniukai. Kai su jais pradėjau dirbti, jie atnešdavo tai, ką galvoja. Aš neuždėdavau jiems tos ideologinės kepurės. Ir išeidavo tie tekstai, kurie komunizmo požiūriu net nusikalstami, nes buvo juose tiesos. Dar vienas dalykas – žurnalo estetinė pusė. Visi žurnalai ir estetiškai buvo schematizuoti.
– O Jūsų „Nemuno“ net formatas buvo kitoks.
– Buvo kvadratas. Tokio žurnalo sovietų sąjungoje nebuvo. Visi buvo stačiakampiai. Dailininko darbas buvo visiškai originalus, net pavadinimas. Smulkmena, bet pavadinimas „Nemunas“, tikrinis žodis, buvo rašomas mažąja raide. Iš karto visi atkreipė dėmesį – kokia čia velniava. Bet čia žurnalas, nieko kenksmingo juk nėra. Ir, žinoma, pačios medžiagos. Kritinės medžiagos, literatūros analizė. Aš po kiekvieno numerio gaudavau per galvą. Žurnalas ėjo Kaune, mane išsikviesdavo į Vilnių ir po kiekvieno numerio auklėjo: čia klaida, čia klaida. Aš pažadėdavau klaidas taisyti ir leidau žurnalą toliau. Taip tęsėsi penkerius metus, o po penkerių metų partijos kantrybė trūko ir mane, kaip tada sakydavo, „išpašolvonijo“.
– Jus atleido tuoj po Kalantos įvykių, 1972-aisiais. Ar įvykiai buvo tik pretekstas, ar visgi ir „Nemunas“ prisidėjo prie jaunimo judėjimo Kaune?
– Po Romo Kalantos žūties prasidėjo kadrų valymas ir daugiausia nukentėjo kultūros sritis. Daugybė kultūros vadovų buvo pašalinti. Žmonės, kurie nesugebėjo garsiai šaukti deklaruojamų dalykų, kurie ne visada jų laikėsi…
Kaunas iki tol buvo pilkas pramonės miestas, bet tuo metu, kai įsisteigė „Nemunas“, į dramos teatrą atėjo Jonas Jurašas, į muzikinį teatrą atėjo Stasys Domarkas, Muodris Tenisonas įkūrė pantomimos trupę, vienintelę Tarybų Sąjungoje. Pantomima buvo nesuprantama ir netoleruojama, o jis prie dramos teatro visgi ją išlaikė kelerius metus. Stasys Ratkevičius įkūrė lėlių teatrą. Petras Bingelis subūrė valstybinį chorą. Visa tai vyko per dvejus-trejus metus. Kauno atmosferą visi šitie dalykai kardinaliai pakeitė. „Nemunas“ juk žurnalas, ne mano kažkoks asmeninis reikalas, bet „Nemunas“ kažkuria prasme buvo lyderis visų šitų kultūros reiškinių.
– Kitaip tariant, ne veltui Jūs buvote atleistas?
– Sunku pasakyti. Apie tai net nesvarsčiau. Bet Kauno kultūros atgimimas būtent tuo metu vyko. Už tai pašalino ir partinius veikėjus, kurie kuravo kultūrą. Pašalino kai kurių įmonių direktorius, net tuos pačius partinius, kurie dirbo su jaunimu. Kai pagalvoju, tai aš laimingas, kad mane pašalino. Išvažiavau į Vilnių ir, mandrai sakant, tęsiau kūrybinį darbą.
– „Nemuno“ laikotarpis buvo labai ryškus gyvenimo etapas. Sakot, laimingas, kad Jus pašalino iš redaktorių, kad išvažiavot į Vilnių? Ne šį, o kažkurią kitą gyvenimo atkarpą išskirtumėt kaip geriausią, sėkmingiausią? Kur jūs komfortiškiausiai jautėtės?
– „Nemunas“ visgi buvo viršūnė. Paskui vadovavau „Literatūrai ir menui“. „Nemunas“ per metus laiko pasiekė 75 tūkstančių tiražą. „Literatūra ir menas“ per atgimimą pasiekė 75 tūkstančių tiražą ir po to aš išėjau. Man lemtingas tas skaičius 75.
– Ar Jums pasitraukus iš „Nemuno“, paskui iš „Literatūros ir meno“, skambino kolegos, prašė patarimo, pagalbos?
– O kam klausti Antano, jeigu visi patys gudrūs? Ką dariau, žinojau, ką darau ir rizikuodamas dariau, o kitiems, kai aš nebedirbau, nemanau, kad galėjau turėti įtakos.
Mane net patys žurnalistai daužydavo, kad aš neteisingai, klaidingai reiškiu partijos poziciją. Žodžiu, įtakos aš neturėjau. Bet dirbdamas dešimt metų Rašytojų sąjungos konsultantu, aš padėjau kokiems 10 ar 15 jaunuolių išleisti pirmąsias knygas. Prastūmiau tiesiog.
Literatai, kurie nejautė idėjinio pamušalo, sunkiai praeidavo leidyklose. Nesakau, kad aš buvau koks nors antitarybinis ar revoliucionierius. Okupacija yra okupacija, ką tu ten padarysi, bet gal kartais sugebėjau prasmukti pro tuos visus varžtus, kurie tuo metu egzistavo.
– Dabartinį „Nemuną“ perverčiat?
– Niekada. Nesu matęs nei vieno numerio. Čia ne mandravojimas, bet neskaičiau, nes nenorėjau… Taip pat kaip neskaičiau ir „Literatūros ir meno“ po to, kai išėjau. Tai ne mano… Skaitau viską, kas ne mano, bet šiuo konkrečiu atveju tai ne mano vidinis reikalas.
– Nenorit skaudintis?
– Ne. Niekas man neskauda. Viena iš mano pašalinimo iš „Nemuno“ priežastėlių buvo, kad išspausdinome Vytauto Kubiliaus straipsnį apie poeziją „Talento mįslės“. Tas straipsnis labai nuskambėjo, nes buvo paliestas saugumo ir literatūros santykis. Ten aprašytas Kosto Kubilinsko likimas, neįvardinus pavardės. Tik potekstėje buvo aišku, kad tai K. Kubilinskas. Straipsnis atkreipė saugumo dėmesį ir jie subruzdo, kad paliesta tai, kas yra saugumo.
Bet aš ne disidentas. Nieko panašaus. Aš vykdžiau užduotis, bet taip, kad jos būtų žmogiškos.
– Kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar yra sistemai palankūs, priimtini autoriai ir nepalankūs. Teisingai rašantys ir „vatnikai“. Ką manote apie šiuolaikinę cenzūrą?
– O kada buvo kitaip? Ir prie Smetonos buvo taip pat. Visais laikais šitie dalykai buvo. Dabar įžiūriu kai kuriuos visiškai tarybinius metodus. Ypač kultūros srityje. Paminklų griovimas. Ne sovietizmą griauna, o meno kūrinius. Kodėl Prancūzijoje gali kokiam nors Rišeljė stovėti paminklai? Ispanijoje tik neseniai Franko paminklą perkėlė. Yra tautos tolerancija kultūrai, o pas mus išeina koks nors veikėjas į televiziją ir pradeda dergti, sakykim, Justiną Marcinkevičių, kurį tauta myli. Tie patys socialistiniai metodai.
– O kodėl? Gal čia mažos tautos problema?
– Airių tauta taip pat maža. Ar ten panašūs dalykai darosi?
– Gal todėl, kad airiai nelabai karų matė, nebuvo okupuoti?
– Gal tas mūsų skaudus istorinis likimas turėjo įtakos tokiam agresyviam mąstymui. Į dabartinę Lietuvą žiūriu kaip į fenomeną. Stebuklas, kad taip įvyko. Ir kaip tai įvyko, irgi fenomenas. Bet niekaip nesuprantu ir tų pačių anykštėnų, kai jie dergė Juozą Baltušį. Baltušis yra Baltušis. Visą tarybinį laiką Baltušis Anykščiuose buvo šlovinamas. Ir staiga jį purvais apipylė.
– Čia nėra pavydas? Kerštas už ankstesnę šlovę?
– Gal buvo už ką šlovinti… Priešintis, kad jis nebūtų laidojamas šalia tėvo… Kur tai matyta… Nežinau, kaip tai pavadinti. Amoralu. Bet ir tai per švelnus žodis. Viskas sudėtinga, nieko paprasto nėra. Paprasta tik tai, kad man devyniasdešimt.
– Paskutinėse poezijos knygose kalbate apie mirtį. Poezijoje mirties tema turbūt nėra dažna?
– Pats nesuprantu, kaip išleidau dar dvi knygas. Dešimt metų nei vieno eilėraščio nesu parašęs. Staiga nukrito iš dangaus. Dabar sąmoningai nebedarysiu, nes nieko neišeis vis tiek.
O mirtis yra realybė. Tik bukas būdamas gali nežinoti, kad tu mirsi ir nemąstyti, kodėl gyvenai. Mirties temos visą gyvenimą ir aš nelabai mačiau. Bet dabar galvoji, kodėl tu gyvenai ir kam reikalingas buvai. Ir kaip tu išeini… Ar žinodamas, kad išeini, ir toliau nieko nežinai…
– Gailitės kažko, ką padarėte ar kažko, ko nepadarėte?
– Nuolatos galvoju, kiek gyvenime padariau klaidų. O jos juk kartojasi. Vieną klaidą ištaisei, o gal ir neištaisei… Viena klaida nuėjo į praeitį, padarei kitą. Ir tai sunkiausias momentas, kai tu esi jau senas. Bet nejaučiu aš traumų. Tik fizinės galimybės baigiasi. Bet ir į tai turi blaiviai žiūrėti. Kodėl tu turi būti titanas?
– Bet kažkada galvojome, kad būsime nemirtingi…
– Nemirtingumas egzistuoja, jeigu tu padarei kažką gero. Tavo padarytas gėris išlieka.
– Jūsų daug kas išliks…
– Neišliks… Netikiu. Nors man nėra reikalo nei tikėti, nei netikėti. Tai, kas buvo, nei pataisysi, nei sugrąžinsi.
– Kai susiruošit mirti, kaip patarsite sudėlioti savo knygas? Kurią reikia padėti viršūnėje, matomiausioje vietoje, kad ateinančios kartos pirmiausia rastų?
– Savo laiku visos buvo man reikalingos, o kas geriau, kas blogiau, – vertinti neįmanoma. Tada buvo gerai, o dabar praeitis. Knyga – arba klaida, arba ne. Kalbant apie mano asmeninius dalykus, aš gal kokias tris knygas esu parašęs, kurios man pačiam gal teikia suvokimą, kad ten gal kažkas galėtų būti. Bet niekad nemaniau, kad literatūroje kažkokius rimtus dalykus nuveikiau. Kai paskaitai kokį Oskarą Vaildą, Viljamą Folknerį ar Ernestą Hemingvėjų, toks sumautas vaikėzas atrodai… Apskritai lietuvių literatūrai, nepaisant visų reklaminių dalykų, reklamuojamų autorių, toli gražu iki Europos ar pasaulinio lygio. Nieko nepadarysi. Kaip kas save bevadintų, situacija tokia. Kai kurios mergelės aukštai išsikėlė. Viskas gerai, literatūra yra, bet pavardės, kuri dominuotų, aš nematau.
Poezija? Iš viso visi panašūs. Aš nebeskiriu poezijoje, koks yra Jonaitis, koks Petraitis. Jie vienodi.
– Gal mes turime mažai literatūros vartotojų? Maža tauta, maža rinka?
– Europa nežino literatūrinės Lietuvos. Sovietiniais laikais vieninteliai, kurie išėjo į Europą, buvo Eduardas Mieželaitis ir Juozas Baltušis. Bet jie išėjo kaip etniniai autoriai. Lietuva nežinoma, įdomu, kaip joje gyvenama. Labai giriamės, kad J. Baltušio „Juza“ išėjo prancūzų kalba. Na ir kas? Etninis rašytojas, etnografinis rašytojas. Tai ne V. Folkneris ir ne A. Kamiu… Vis dėl to manau, kad tai yra mažos tautos sindromas. Turime Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kuris išėjo iš etninės plokštumos. O daugiau ką turime?
– O teatras? Rimas Tuminas, tarkim?
– Jie išėjo į pasaulį. Bet teatras – visai kita meno rūšis, veiksmingesnė ir įtakingesnė. Literatūrą reikia skaityti. Skaitymas yra darbas. Ir kad tas darbas tave sužavėtų, reikia kūrinio. O tokio kūrinio Lietuvoje nelabai matau.
– Skaitote tik tada, kai malonu ar ir vargstate?
– Skaitau visada. Man skaityti – kaip vienuoliui kalbėti poterius. Be skaitymo nežinau, ką daryčiau.
Reikia. Skaitymo malonumas man sąlyginis, skaitau kaip profesionalas ir tai yra kažkokia darbo dalis. Ir darbas, ir malonumas. Čia mano gyvenimas.
– Kokio lietuvio autoriaus kūrinį paskutiniu metu skaitėte?
– Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“. Manau, R. Kmita yra tikras rašytojas. Mane stebina Valdas Papievis, talentingas autorius, bet velniam man reikia V. Papievio, kaip karšinčios prancūzės gyvenimo aprašytojo? Kam man to reikia? Aš turiu visą prancūzų literatūrą. Aš nekaltinu V. Papievio, jo reikalas, bet man asmeniškai būtų nusikalstama, aš nenoriu rašyti apie gyvenimą, kuris vyksta kažkur: gal Prancūzijoj, gal kosmose… Aš noriu būti lietuvis.
– Ir R. Kmitoje randate, kas yra čia?
– Kas žino, kad Oskaras Vaildas – airis? Bet jis yra airis savo esme, savo rašymo būdu, savo dvasia, savo filosofija. R. Kmita moka rašyti. Nenoriu minėti pavardės, yra tokia rašytoja, kuri rašo labai žinodama viduramžių istoriją. Bet tai yra pasiplepėjimai. O R. Kmita – visiškai gyvas žmogutis. Konkretus gyvas žmogus ir man tai patinka. Herkaus Kunčiaus yra romanas „Geležinė Stalino pirštinė“ apie Jažovą, Stalino skerdiką, tūkstančius žmonių nužudžiusį… Kam mums reikia romano apie kažkokį rusų skerdiką? Nesuprantu formalaus noro būti globalistu. Aš esu lietuvis ir noriu juo būti.
Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Rašytojas Antanas Drilinga.kodėl jis vienas gyvena juk moterų tiek daug Anykščiuos. Kiek Antanai gali dročint vienas sau ten.