Režisierė pasidalijo jautriu įrašu apie troškūniečių santykius su klebonu

Troškūnietė, režisierė Jolanta Pupkienė feisbuke parašė apie tai, kaip ji ir kiti miestelio gyventojai jaučiasi sužinoję, kad iš klebono pareigų traukiasi Saulius Filipavičius.

„Labai seniai kažką rašiau, bet… kai nebeįmanoma visko talpinti, tada pasakai…

YRA REIKALŲ MAŽIAUSIAME LIETUVOS MIESTE!!!

Antradienis… Einu miestelio parku „užsisegiojus” paltą. Kapišonas slepia akis, veidą ir palaidus plaukus. Šiaip, maskuotė, kad nereikėtų su niekuo sveikintis, ne iš didybės, tiesiog ne tas laikas ir ne ta nuotaika…

Ant žalio parko suolelio, šalia bažnyčios, pralenkiu sėdinčius tris vietinius vyrus, nuleidžiu galvą ir pagalvoju, – kad tik neužkalbintų, tiesiog nenoriu kalbėt…

 – Laba diena, – pasako vidurinysis ir priduria… Tai ką čia dabar sugalvojo mūsų Klebonas.

Lyg elektra nupurto visą kūną, sustoju, žiūriu į vyrus, kurie dalindamiesi skardinės turiniu, siunčia vienas kitam, pasakydami – į sveikatą… Gūžteliu pečiais, nes neturiu ką atsakyti…

Antrasis nuvalo sniegą striukės rankove suolelio kraštą, atsisėdu, nuleidžiu galvą ir tylėdama žiūriu į savo snieguotus batus…

 – Nėra ką pasakyt, tai kaip čia dabar teip durnai išeina – burbteli trečiasis ir priduria lyg tarp kitko, – LAIKRAŠČIAI RAŠO, PAIŠO VELNIAS ŽINO KŪŪŪ, JIEMS TAI KAS, A KAS BUS SU MŪSŲ SAVAIS ŽMONĖM (negaliu rašyt šių žodžių mažosiomis).

Negaliu ištarti nė žodžio, burnoj užstrigęs gumulas neleidžia nieko pasakyt, stoja visiška tyla. Protas  viską suvokia, bet mintys makaluojasi galvoj, pyktis persipina su prisiminimais ir šių dienų įvykiais…..

Prieš pusantros savaitės Troškūnų bažnyčioje, sekmadieninių mišių metu su tikinčiaisiais, su bendruomene atsisveikino iš klebono pareigų atsistatydinantis, 33 – jus metus Troškūnuose tarnavęs klebonas Saulius Filipavičius. Kol rajono ir respublikos dienraščiuose vienas paskui kitą pylėsi straipsniai didingais pavadinimais:

„Atsistatydina 30 metų Troškūnuose tarnavęs klebonas”, o dar vėliau „Neįtikėtinas kunigo populiarumas” ir taip toliau ir panašiai – SAVI VIETOS ŽMONĖS, išsaugodami rimtį, atsidavimą, pagarbą Klebono pasirinkimui, prieraišumą, jausdami didžiulį nerimą, tiesiog laukė kitos ateinančio dienos, prisimindami, kaip čia, šioje SAVO bažnyčioje, pas SAVO KLEBONĄ krikštijo vaikus, tuokėsi, ėjo sutvirtinimo sakramento, kartu dalyvaudavo bendruomenių susiėjimuose, išgyveno gražiausias akimirkas kultūriniuose renginiuose, koncertuose……Todėl šiandien skauda, neramu ir nepaprasta SAVIEMS……

2016 metais Anykščių kultūros centras Gerbiamą Kleboną pristatė prestižiniam Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimui „Auksinis feniksas”. Šio apdovanojimo tikslas – pagerbti fizinius ar juridinius asmenis, svariausiai nusipelniusius šalies kultūros kūrimui, plėtrai, perdavimui, saugojimui bei kultūros centrų sistemos vystymuisi, tobulinimui ir viešinimui. Klebonas apdovanotas, kaip geriausias kultūros partneris.

MŪSŲ KLEBONAS visada suprato, kad tauta be kultūros, prarasta tauta, todėl „leido ir niekada netrukdė bei skatino” kurti, eksperimentuoti, skambėti gyvai, šaukti profesionalia kultūra, vykti vyksmui vaikų ir jaunimo edukaciniais projektais, išsiskirti netradiciškumu, ieškoti naujų kultūrinių kelių, bendradarbiauti, nebijoti būti kitokiais, klysti, be jokios puikybės būti paprastais,  TIKĖTI IR NIEKADA NEPASIDUOTI…

Dabar yra taip – žalias, snieguotas suolelis prie bažnyčios, trys sėdintys VIETINIAI IR AŠ, kurios galvoje prabėga šimtas tūkstančių žmonių akių, su kuriais teko susitikti ir kartu sukurti nerealius dalykus, be kurių mažiausias miestas nebūtų taip švietęs…..AČIŪ TARIU VISIEMS……“ – parašė J. Pupkienė.