Anykščiai turi kryptį (?) (Rievės. 2025-10-24)

Ar jau spėjot suskaičiuoti, kad Medžių lajų takas – vienas pagrindinių Anykščių garsintojų – šiemet mini dešimtmetį? Per dešimt metų taką aplankė pusantro milijono žmonių, bent taip sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija! Dar šis takas yra pirmas Rytų Europoje, ne tik Lietuvoje. Ir jis stovi Anykščių šilely.
Tai – ne lajų tako reklama. Iškilmingai apie jį kalbu dėl to, kad per dešimtmetį tokio ar bent panašaus objekto rajone taip ir neatsirado. Projektas buvo grandiozinis, sulaukęs tiek palaikymo, tiek pasipiktinimo (net buvo renkami parašai, kad šilelis liktų toks, koks buvęs), ir išskirtinio dėmesio – tai tikrai. Rizikingas, bet štai kaip atsipirkęs. Dar buvo Pasakų parko idėja, kurios, deja, bet buvęs rajono vadovas įgyvendinti nespėjo… Buvo projektas „Kurortas A“, parengtas dabar jau taip pat amžiną atilsį architekto Audrio Karaliaus ar kultūrologo Vytauto Balčiūno Anykščių miesto kurortizavimo koncepcija.

Anykščiai turi kryptį. Šimtą metų siekia tapti kurortu (na gerai, ne šimtą, bet tiksliai skaičiuoti tingiu), moderniu, bet tuo pačiu ir „lėtu“ miesteliu. Užsakomi visokiausi projektai, visokiausi architektai, dizaineriai ir dar bala žino kas, kurie stengiasi, kaip išmano, paišo tiltus, parkus ir kavines ne tik Anykščiams, bet ir Kavarskui ar Troškūnams, o paskui visa toji jų išmonė dulka (savivaldybės) stalčiuose. Nes arba „nesąmonė“, arba per brangu, arba šiaip kas, ko mes, paprasti žmogeliai, nesuprasim.
Pripažįstu ir nesiginu, kad esu subjektyvi, bet, mano matymu, Anykščiai buksuoja kaip niekad. Faktas, kad reikia tvarkyti gatves, daugiabučių kiemus ir visaip kaip gražinti miestą, kad visų pirma čia būtų gera gyventi patiems. Tačiau nereikia pamiršti ir tos subrandintos krypties, kad esam kultūros miestas, nesvarbu, kad kultūra visoje Lietuvoje šiuo metu tarsi skriaudžiama. Čia kaip tik galime būti išskirtiniai. Neužtenka vis priminti, kad esam rašytojų kraštas, kad prašom aplankyti Niūronis ir pamatyti, kaip kaime arkliais žmonės dar ne taip seniai dirbdavo (tai, žinoma, irgi gerai, ypač miesto vaikams, kurie jau neįsivaizduoja, kaip ši egzotika atrodo) ar paklausyti, kaip gyveno ir kūrė Antanas Baranauskas ar Jonas Biliūnas. Superinė trijų menininkių (Jolantos Rimkutės, Ramunės Pranckevičiūtės ir Loretos Uzdraitės) idėja įkurti profesionalaus meno galeriją. Štai tokių, dar nebūtų, dalykų ir reikia Anykščiams.

Gaila, kad dabar daugiausia dėmesio skiriama menkaverčiams projektams, tokiems, kaip kad vienkartiniai indai ar citrinos kvapai, pristatantys Anykščius (nors visada buvau tos nuomonės, kad žmonėms tiesiog iš principo naujovės nepatinka, obettačiau…). Būkim biedni, bet teisingi, kad ir kaip Obelevičius „nuvarė rajoną į dugną“, to sprogimo, kalbant apie kultūros objektus, apie inovatyvius, drąsius ir galbūt ne visiems patinkančius projektus, nėra. Šiuo metu kapstomasi ant to sprogimo kraterio kraštų, nepamirštant pašiepti, apkaltinti ir paprotinti, kiek „nesąmonių pridaryta“.

Tas pats lajų takas, Menų inkubatorius, Angelų muziejus, Šventosios kairysis krantas, vasaros rogutės ant Kalitos kalno – visa tai įgyvendinta kažkada. Kas naujo dabar? Atsisakyta ir didelio Antano Baranausko klėtelės gaubto atnaujinimo projekto – esą tai ne tik neadekvačiai brangu, bet ir archeologai neleido. Todėl bus sutaupyta, gaubtas po remonto taps permatomas ir visi taps laimingesni.

Štai čia ir kyla klausimų – ar investavęs į tai, kas galbūt tuo metu atrodo nepopuliaru, per brangu, vėliau iš to neišloši? Išreklamuoji super duper gaubtą, kuriame, pavyzdžiui, sutemus, matyti lazeriu stikle išraižytas Brisius, pristatai naujas, nematytas ekspozicijas ir vuala – lankytojai atvažiuoja ne tik pamatyti tą išgirtą gaubtą (taip pat, kaip didžiuliai srautai plūdo į mano jau smulkiai aprašytą lajų taką), bet ir nukeliauja į vietines kavines užkąsti ir taip toliau, ir panašiai. Kas nerizikuoja, tas negeria šampano?
Bet kokiu atveju tikiuosi, kad Anykščiai nepames krypties, o jei ją keis, tai protingai. Daugybė metų įdirbio jau logiškai galvojant turėtų būti tęsiama. Ir ne stumdantis, ieškant kaltų, baksnojant viens į kitą ar ieškant priežasčių nedaryti, bet tiesiog daryti…