Pagarba tiems, kurių namų per Vėlines nepuošia monstrų armija

Visų Šventųjų dieną, Vėlines prisimenu tiek, kiek prisimenu save… Kiekvieną rudenį, ne retai jau krintant ir pirmajai šlapdribai, su mama važiuodavom į Salako kapines uždegti vaškinių žvakių, padėti didžiulių chrizantemų žiedų tiems, kurie buvo brangūs mano mamai. Man, vaikui, Salako kapinėse supilti smėlio kauburėliai nesakė nieko – seneliai, proseneliai, dėdės: per miglą prisimenu tik močiutę, mamos mamą, o visi kiti ten besiilsintys man buvo tik pasakojimuose girdėti vardai, gyvenimų detalės ir tik mamos braukiama ašara man keldavo nerimą…
Laikui bėgant kauburėlių Salako kapinėse daugėjo, kol vieną rudenį į nuo vaikystės pažįstamas kapines vykau viena… Degiau žvakes, bandžiau kalbėti maldą, o lietus susimaišęs su ašaromis tarsi plovė širdies skausmą – stovėjau prie brangiausio žmogaus, mamos, kapo… Ir supratau – taip, kaip buvo, daugiau nebus niekada… Tik toje skausmingoje realybėje vis dar buvo likę šilumos… Mamos nebebuvo, bet jos gimtieji namai, kur prabėgo visos mano vaikystės vasaros, dauguma savaitgalių, buvo šilti – ten, mūsų, sušalusių, – daug artimųjų ilsisi Salako kapinėse – laukdavo teta, mamos sesuo, su savo kate Margarita. Žinojom, kad būsim ne tik pamaitinti, žinojom, kad rasim šiltus namus – koklinis „pečiukas“ greitai sušildydavo sužvarbusias rankas… Beje, teta buvo gimusi lapkričio 1-ąją, tad sveikintojų visada sulaukdavo, bet didelių balių niekada nebuvo: kava, tortas, gėlės žiedas, dovanelė, kurios dažniausiai ji net neišpakuodavo, nes būdavo gaila plėšyti gražų įpakavimą… Man atrodo, kad teta visada suprato, kad gimus tokią dieną, vis tiek buvo svarbiau sutvarkyti kapus, aplankyti išėjusiųjų amžinybėn poilsio vietas, uždegti žvakę, o ne švęsti… Gimtadienis, bet lyg ir kitoks, ne toks kaip visų… Su metais tetai vis sunkiau tapo vaikščioti, į amžinosios medžioklės plotus iškeliavo ir katė Margarita, tik namai niekada neatšalo… Lapkričio 1-osios „maršrutas“ liko toks pat – Salako kapinės – šilta tetos gryčiutė.
Šiemet vėl pirksim žvakes, gėles, važiuosim aplankyti tų, pačių brangiausių… Gal merks lietus, gal pūs žvarbus vėjas, o gal kaip tik bus rudeniškai šilta diena, tik „maršrutas“ jau bus kitoks – Salako kapinės ir… viskas. Gimtadieniui skirtas gėles jau dėsim ant tetos kapo, o namuose, kuriuose visada buvo šilta ir šviesu, jau niekas nebelauks… Nei šviesos, nei šilumos… Argi jau niekada nebebus šilto puodelio arbatos, peržegnojimo išvažiuojant, uždaromų durų girgždesio? Nebebus…
Apsisuko laiko ratas ir kaip aš maža stovėdavau šalia mamos ir žvelgdavau į mano nepažintų žmonių kapelius, taip dabar mano penkiametė dukra stovi šalia manęs. Ji žino, kad čia ilsisi jos močiutė, kurios niekada nesutiko, bet kuri, esu tikra, būtų ją beprotiškai mylėjusi, žino, kad čia ir bobutės, kuri gyveno miško trobelėje, kapelis… Ir jos nuolatinis klausimas: „Mama, o kas yra malda?“ Kaip jai paaiškint… Gal pokalbis su mirusiaisiais, gal linkėjimas jiems ramybės ir Dangaus malonių, o gal… nežinau… „Bet jeigu nemoki maldos, gal galima jiems pamojuoti?“ – vis klausia mano mažoji… „Galima, dukryte, galima…“ Išsirinkusi gražiausią debesėlį ji mojuoja močiutei, seneliui, bobutei iš miško, katėms… „Gero jums gyvenimo“, – girdžiu ją sakant nuolat, kai tik būnam kapinėse… O gal tikrai jiems visiems, jau išėjusiems, bet gyviems artimųjų širdyse, palinkėti „gero gyvenimo“ – juk pagal krikščioniškąjį tikėjimą, kape guli tik kūnas, o siela toliau gyvena…
Aš suprantu, kad bėgant laikui keičiasi ir aktualijos, bet dabar prieš Visų Šventųjų dieną bei Vėlines daugiausiai kalbama, kaip ekologiškai papuošti kapą, kiek žvakių dar tinka uždegti, o kiek jau būtų per daug, kokios brangios gėlės, o dar kuro kaina pakilusi, tad nuvažiavimas iki kapinių visai nemažai eurų kainuoja… Taip, dabar populiaru būti ekspertu, – nežinau, kurios srities ekspertų dar nėra, – bet jeigu tokį itin asmenišką reikalą kaip artimojo kapo aplankymą palikti pačiam artimajam? Ir tegul jis uždegs 4, o ne 2 žvakes, tegul padės margų, o ne pastelinių spalvų gėlių puokštę, bet gal jis tai darys iš širdies, o ne todėl, kad kaimyno liktų neapšnekėtas… Ne viskas, kas nauja, yra gėris, kaip ir ne viskas, kas sena, yra blogis… Mados ir tendencijos puiku drabužių spintoje, bet kalbant apie išėjusius artimuosius, jų poilsio vietas, kapinių tvarkymą ar lankymą, palikim tai savo širdžiai, juk kažkam tai bus pirmos Vėlinės prie smėlio kauburėlio ir galbūt tik žvakių liepsnelių gausa kažkiek apmalšins veriantį skausmą, kiti lankys galbūt prieš keliasdešimt metų mirusį artimąjį ir ant kapo uždegs vieną žvakę, bet tos žvakės spragsėjimą jau lydės ne aimana, o tyli, nuoširdi malda, kai jau nebesimaišo žodžiai…
Jeigu paisytumėm madų ir tendencijų, tai spalio 31 dieną turėtumėm gerai pašėlti Helovyno vakarėlyje, ir, kaip sako kunigas Ričardas Doveika, išvarę iš namų dvasias – gal tėvo, gal motinos, o gal tolimų protėvių, kitą dieną prisipirkę žvakių, skubėtumėm į kapines uždegti tas žvakes ant išėjusio tėvo, mamos, protėvių kapų…
„Duonos ir žaidimų“ alkstančiame pasaulyje nors per Vėlines prisiminkim tuos, per kuriuos mes esame šioje žemėje, nesumaišykim tai, kas sava ir kas svetima, o jeigu liks namų, kurių prieigų „nepuoš“ kabantys skeletai ir vaiduokliai – pagarba tų namų šeimininkams.