Bebrai apaugę tankiu, vandeniui nepralaidžiu kailiu, dėl kurio jie medžiojami. Dabar medžiotojai ir gurmanai moka ruošti delikatesus ir iš jų mėsos.
Nors Anykščių rajone bebrų gausu, tačiau nepavyko sužinoti net apytikslio jų skaičiaus, o Lietuvoje šių didžiausių mūsų šalies graužikų priskaičiuojama apie penkias dešimtis tūkstančių. Beje, žodis „bebras“ dažnas kasdienybėje, yra parduotuvių, kaimo turizmo sodybų ir net vienos partijos senbuviai LR Seime taip buvo pavadinami.
Pasidalinti mintimis, o ir potyriais apie bebrus, paskatino balandžio 7-ąją kalendoriuje pastebėta Bebrų diena…
Pažintis su bebrais prasidėjo įsikūrus Elmos sodų bendrijoje, Šventosios upės senvagėje. Galima sakyti, mes ir kaimynai juos prisišaukėme senvagės duburiuose iškasę tvenkinių, padarę atvirų vandens telkinių. Per kelerius metus balose ir pamiškėje augusių karklų neliko nė žymės, ir tuomet jie ėmė kėsintis į jau paaugusias obelaites ir kitus augalus. Pradžioje buvo atsargūs, nematomi, tačiau vėliau įsidrąsino. Prieš gerą dešimtmetį pavasarį kieme eidamas link eglės ant tvenkinio kranto įsmukau vos ne iki kaklo (dar po kelių metų namus jie įsirengė po kaimynų egle. Įgriuvus žemei ši vieta tapo sodininkų lankoma įžymybe…). Akimirksniu išsiropščiau, sumojęs, kad gali ir koją nukąsti. Bebro namas buvo po egle, prireikė beveik sunkvežimio žemių urvui ir ertmei po egle panaikinti. Tačiau jie niekur nedingo, tik tapo drąsesni, tikri akiplėšos. Išeini tamsų vakarą į lauką – išgąsdina galingu uodegos pliaukštelėjimu, plauni rankas tvenkinyje – pamatai po vandeniu nutolstantį juodą metrinį šešėlį. Ilgainiui jų priviso. Pradėjo tvenkti upelį, susisiekiantį su upe. Pavasario rytą ardydamas užtvanką joje radau septynias lydekas, kurių tris leisgyves paleidau į Šventąją. Sodininkams pakilęs vanduo tvindė rūsius, naujakuriai, neįtardami bebrų pavojaus, prarasdavo želdinius. Pavasariais užtvanką išardžius per porą parų bebrai ją atstatydavo. Taip pasikeisdami darbuodavomės dvi, tris savaites. Man trūko kantrybė, kai jie iš lysvės nurovė braškes ir sutempė į tvenkinį. Kreipėmės pagalbos į valdžios institucijas, ir nuo bebrų pertekliaus sodininkus gelbėjo medžiotojai. Pastebime, kad ir dabar jų esama, tačiau pakol kas sugyvename…
Autoriaus nuotr.
Bebrai – tikrų tikriausi Lietuvos senbuviai. 1555 metais švedų kronininko Olaus Magnuso „Šiaurės tautų istorijoje“ teigiama, kad Lietuva yra pagrindinė bebrų kailių tiekėja, bebravietėse net buvo uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, jas prižiūrėdavo bebrininkai. XIX–XX amžių sandūroje bebrai buvo beveik išnykę, pavieniai atkeliaudavo Nemunu iš Baltarusijos. Antroje praeito amžiaus pusėje vykusios bebrų reaklimatizacijos dėka jie paplito visoje Lietuvoje upių, upelių, ežerų pakrantėse ir šiuo metu jų priskaičiuojama apie penkias dešimtis tūkstančių. 16–35 kg sveriantys, 75–135 cm ilgio, 8-erius ir daugiau metų išgyvenantys gyvūnai turi itin stambius oranžinės spalvos kandžius, kurie nuolat auga, tad bebrai turi nuolat ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tokie, kad bebras negalėtų susičiaupti. Plati, masyvi uodega, padengta raginėmis plokštelėmis, padeda gerai plaukti, gąsdinti pliaukštelėjimu į vandenį, atsiremti, kai graužia medį, yra svarbus kūno termoreguliacijos organas… ir medžiotojų delikatesas.
Minta bebrai sumedėjusiais augalais, ypač mėgsta karklų, drebulių, beržų ir kitų medžių žievę ir šakas, o vasarą nebrokija ir žolinių augalų. Bebrai – tikri užtvankų statybos ir vandens reguliavimo architektai. Iš dumblo ir šakų jie pastato tobulas užtvankas, iš vandens kasa urvus ir krantuose įsirengia požeminius namus arba juos sukrauna iš šakų, įsikuria šeimomis. Gamtosaugininkai teigia, kad šitaip užtvindydami teritorijas bebrai sukuria sąlygas veistis kitiems gyvūnams ir augalams. Tačiau žemdirbiai ir miškininkai turi ir kitokią nuomonę. Pasak Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Anykščių skyriaus valdybos pirmininko Rimanto Pečkaus, bebrai patvenkia melioracijos griovius, užlieja pievas, laukus.
„Ūkininkai skundžiasi, kad patiria nuostolių. Turime reaguoti. Gelbsti medžiotojai, kuriems ir nauda – sužino, kur galima, ar net reikia medžioti bebrus“, – sakė R. Pečkus.
Nuo bebrų nukenčia ir valstybiniai bei privatūs miškai. Užlietas miškas, jeigu nesiimama priemonių, per kelis metus žūva. Valstybinių miškų urėdijos Anykščių padalinio miškininkas Kęstutis Bilbokas sakė šiuo metu neturįs duomenų apie bebrų padarytus nuostolius ir teigė, kad dėl bebrų miškuose daromos žalos miškininkai kreipiasi į medžiotojų būrelius, kurie bebrų perteklių sumedžioja.
„Bebrai – gamtos dalis. Turime susigyvent, prisitaikyti“, – pastebėjo miškininkas.
Šio mėnesio 14 dieną baigiasi bebrų medžioklės sezonas. Jie galės ramiai gyventi iki vėlyvo rudens.
