Aldona Ruseckaitė:„Dabar yra didelė sumaištis“

Šiemet Malaišiuose rašytojai Aldonai Ruseckaitei įteikta 24-oji Juozo Tumo-Vaižganto premija už knygą „Vienatybė. Rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės likimo vingiai“, kurioje daug dėmesio skiriama ir J. Tumui-Vaižgantui.
Apie apdovanojimus, Vaižgantą, tautiškumą ir kūrybą – „Anykštos“ pokalbis su poete, prozininke, muziejininke, kultūrininke A. Ruseckaite.

– Ar šis apdovanojimas buvo netikėtas ir ką Jums reiškia būtent Vaižganto premija?

– Premijos beveik visada būna netikėtos. Gali paslapčiom kažko tikėtis, bet žinai, kad tikėjimas gali nueiti vėjais. Vaižganto premija šiuo atveju nebuvo labai netikėta. Aš sužinojau iš Kauno Vaižgantininkų, kad jie mane siūlys, paskui siūlė ir Rašytojų sąjungos valdyba. Pati sau galėjau pripažinti, kad tokia knyga gal ir galėtų premiją gauti, nes joje Vaižgantas yra nemažai aprašomas.

Vaižgantas man labai daug reiškia. Kai prieš daugybę metų atėjau dirbti į Maironio lietuvių literatūros muziejų, tai man jaunai, mokslų nebaigusiai, tebesimokančiai, pavedė parengti parodą apie Vaižgantą. Pirmą dieną mane nuvedė į fondų saugyklas, liepė viską peržiūrėti ir parengti jubiliejinę parodą. Nei aš žinojau, kas tas eksponatas, nei kas vertinga, nei kas – nevertinga. Tas darbas man buvo baugus, bet iš to visko turbūt pradėjau priprasti prie Vaižganto, tarsi savotiškai jį pamilti. Tas tęsiasi daugybę metų.

Vėliau Maironio muziejui buvo perduotas Vaižganto butas. Ten vyko keleri metai remonto, eksponatų kaupimo. Visas memorialinis Vaižganto palikimas buvo suvežtas į Maironio namus ir saugyklose sudėtas. Tyrinėjome paties Vaižganto padarytas nuotraukas – jis tame bute gyvendamas jas padarė, galbūt galvodamas apie muziejų. Buvo ilgoki metai, padariau tūkstančius žingsnių nuo Maironio namų iki Vaižganto buto prie Vytauto bažnyčios. Kartais 2–3 kartus per dieną tekdavo nueiti. Tai – didelis darbas. Nuo tapeto skiautelės iki didžiausių baldų. Tuomet apie Vaižgantą daug skaitydavau, Vaižganto „Laiškus Klimams“ skaičiau su didžiausiu džiaugsmu kaip bestselerį. Vaižgantas – žodingas, aštrialiežuvingas, rašo įdomiausius dalykus su didžiausiu humoru. Tas humoras mane labai įtraukė, tuose laiškuose atvertas ir visas Kauno gyvenimas. Aš kelis straipsnius apie tuos laiškus parašiau – kaip juose Vaižgantas atsiveria ir kaip rašytojas, ir dėdė, ir politikas, ir bičiulis, ir taip toliau.

Po to Vaižganto muziejuje, tiek ir čia, centriniame muziejuje, vykdavo įvairiausi renginiai, paminėjimai. Taip Vaižgantas man tapo gerai žinomu ir mylimu vienu iš lietuvių klasikų.

– Papasakokite apie knygą, už kurią gavote apdovanojimą. Kuo Lietuvai, o gal – ir Anykščiams yra svarbi Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė?

– Kai rašiau kitas knygas apie Vytautą Mačernį, Žemaitę, Maironį, Vincą Mykolaitį-Putiną ar netgi Salomėją Nėrį, tai žinojau, kad tie klasikai Lietuvoje turi savo kraštus, savo rajonus, savo kaimus. Kai parašau knygą, važiuoju į jų gimtąjį kraštą. O štai O. Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė yra iš Mintaujos (dabar – Jelgava), neturi Lietuvoje savo krašto, jokio žemelės kampo. Jaučiu, kad ji Lietuvoje – šiek tiek našlaitė.

Ji atsirado iš mano muziejinio smalsumo. Yra jos laiškų Maironio muziejuje. Tie laiškai man pasirodė įdomūs. Pasirodė įdomus jos gyvenimas Rusijoje, Čeliabinske, kai ji paskui vyrą su trim vaikais išvažiavo. O tada pradėjau „vynioti kamuolį“. Patiko jos santykis su Čiurlioniu – jie buvo pakankamai artimi bičiuliai, kurie jautė vienas kito dvasią. Ona suprato, kad jis – genijus, tai užrašė savo dienoraščiuose. Bičiulystė tęsėsi iki pat Čiurlionio mirties. Paskui – XX amžiaus pradžios Vilniaus laikotarpis.

Tuo metu ir Vaižgantas, ir Basanavičius, ir Vileišis, ir Sofija ir Antanas Smetonos, ir dailininkas Žmuidzinavičius – iki kol prasidėjo karas, jie kūrė labai įdomų ir aktyvų kultūrinį gyvenimą.

Ir galiausiai – santykis su Vaižgantu. Jis – be galo įdomus. Ona, būdama dešimtmetė mergaitė, susipažįsta su Vaižgantu Mintaujoje. Jis ateina į svečius pas Pleirius ir nuo to laiko jie pažįstami.

Vaižgantas tarsi seka tos šeimos gyvenimą. Ona baigia gimnaziją Mintaujoje, Vaižgantas jai per kitą kunigą rašo ir siunčia Oną į Plungę pas Oginskienę, kad ji taptų dar tada slaptos mokyklos namų mokytoja. Oginskienė siunčia ją mokytis į Šveicariją. Vaižgantas Onai prisako, kad ji rašytų dienoraštį, viską žymėtųsi ir aprašytų. Po nesėkmingų studijų Ona grįžta į Vilnių, įsimyli Puidą, nori tuoktis, bet nėra civilinės metrikacijos. Važiuoja pas Vaižgantą į Jurbarko rajoną. Jis mielai juos sutuokia ir paskui visą gyvenimą, kol Ona gyvena Lietuvoje, ją lydi Vaižganto pamokymai, pasakymai dirbti Lietuvai, savęs negailėti, savęs nekelti į viršų, o žiūrėti kitų. Ona netgi, nevilties valandą neturėdama su kuo pasikalbėti, dienoraštyje rašo laišką kunigui Juozui, ji prašė, kad šis ją palaidotų. Visą laiką su Vaižgantu buvo labai artimi – jis ir jos vaikus krikštijo, ir prižiūrėjo Onos tikėjimo reikalus, nes jiedu su Puida buvo laisvamaniai.

Ona su Vaižgantu abudu laikėsi savo linijos – ji buvo tiesmuka, negalėjo pakęsti jokių apgaulių. Jei jai nepatinka kūrinys – ir rašys, kad nepatinka. Tuo tarpu Vaižgantui viskas patinka, visos – lakštingalos, visus nori pakylėti. Jie net per spaudą susiginčydavo, susipykdavo. Vėliau – taikydavosi. Jų gyvenimas buvo labai gyvas, nes abu išlaikė savo principus. Tik tuomet, kai ji buvo Rusijoje, septynerius metus jų ryšys buvo nutrūkęs. Bet kai 1920 metais Ona grįžo į Lietuvą, vienas iš pirmųjų jos žygių Kaune buvo nueiti pas Vaižgantą.

Tik deja, Onos troškimas, kad ją palaidotų Vaižgantas, neišsipildė, nes kunigas Vaižgantas mirė trejais metais anksčiau.

– Galima teigti, kad Vaižgantas Oną išugdė?

– Galima. Kas yra labai svarbu – Ona greičiausiai pati nebūtų sugalvojusi rašyti dienoraščio. Bet kai jai Vaižgantas liepė viską užsirašinėti ir grįžus parašyti straipsnių, Ona parašė į dienoraštį, kurį pavadino „dieninis“, kad jai rašyti liepė Vaižgantas. O tuomet visą gyvenimą ji, beveik iki mirties, rašė. Jos dienoraštis liko kaip dokumentas apie tą laikmetį, istoriją, įvykius, Čiurlionį, Rusiją.

Kad Vaižgantas buvo vienas iš jos gyvenimo mokytojų – tai tikrai. Jis buvo stabiliausia asmenybė šalia jos.

– Grįžtant prie Malaišių. Ar spėjote aplankyti Svėdasų krašto muziejų? Kaip manote, ar buvo gera idėja prijungti jį prie bibliotekos?

– Šįkart nespėjau. Lankiau prieš kelerius metus, tad nežinau, ar ten labai pasikeitę.

Labai sunku į svetimą situaciją įsigilinti ir ją suprasti. Aš savo aplinkoje matau tuos muziejus, kas kam priklauso, kas ko nori, ko siekia. Galvojau, kad šį muziejų turėtų pasiimti A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, bet iš straipsnių, iš žmonių supratau, kad jei muziejus paimtų, darytų muziejaus ekspoziciją, sužinojau, kad Svėdasų bendruomenė nenori pokyčių. Vytautas Bagdonas dirba savo stiliumi, turi savo supratimą ir savo idėjas, kurias įgyvendina. Tuomet geriau atitenka bibliotekai. Jei ten nereikia per daug nieko pertvarkyti, tuomet specialistai gali būti ir bibliotekininkai, bet jei reikia ekspozicijas, koncepciją rengti, tuomet, žinoma, bibliotekininkams būtų sunku, nes muziejininkystės yra šiek tiek kiti principai.

Bendruomenių nuomonė yra labai svarbi. Jei bendruomenė rūpinasi, myli ir išgyvena dėl tos savo vietos, tegul tuomet taip ir būna. Galbūt viskas ten bus ir gerai – nereikia daryti revoliucijų, kad žmonės būtų šokiruoti, pikti, susiskaldę.

– Kaip manote, ar Kunigiškiuose vis tik būtų reikalingas tas „tikras“ muziejus?

– Jei kalbėčiau apie Juozo Tumo-Vaižganto memorialinį muziejų Kaune, jis atsirado, kai atsilaisvino butas, iš jo išsikrausčius kunigui Ričardui Mikutavičiui. Jei Maironio bute nebūtų stalų, kėdžių, lempų, spintelių, skulptūrėlių ir kitų dalykų, net neįsivaizduoju, kad mes tą muziejų būtume kūrę. Tuščias butas yra tuščias butas. Mums reikėjo labai nedaug, bet autentiškumo.

Ir su Svėdasais taip. Jei ten autentikos nėra ir jos negausi, tada toks muziejus gal ir gerai: kai yra iš apylinkių surinkti, to krašto daiktai, tai, kas žmonėms brangu. O jei norim tikro muziejaus, – tuomet viską išardai, darai multimedijas, ekranus, daug nuotraukų, knygų ir taip toliau. Tuomet bendruomenė prapuola, neturi savo valios. Ar to reikia?

– Kaip manote, ar šiandien Vaižganto kūryba, jo kūrinių tematika yra aktuali? Galbūt jis žvelgė toliau savo laikmečio – jis kalba apie kultūrą, kaimo žmogų, apie ką kalbama ir šiandien.

– Jo kūryba iš tikrųjų yra aktuali, nes ten yra be galo daug tolimo požiūrio, vertinimo. Tiek kultūros, tiek kalbos. Netgi yra išėjusi knygelė, kurioje yra Vaižganto mintys kaip aforizmai. Jo pamoksluose – nesenstančios tiesos, menininkų vertinimai, kad kiekvieną reikia suprasti, priimti. Jis nori pakelti žmogų menininką – dainininką, poetą, kad jam suteiktų ateitį, erdvę kultūrinėje aplinkoje. Dabar tai yra labai svarbu ir visais laikais buvo svarbu.

Atsivertus jo knygelę „Vaižgantas apie…“ gali pacituoti bet ką ir bet kokioje paskaitoje. Mintys suprantamos, gilios. Ir jo požiūris į politiką – politika kūrėjui, kunigui (iš pradžių jis buvo į politiką įsitraukęs, bet suprato, kad jai reikia labai daug laiko, kad politika nešvari), nėra gerai, nes taip gali prarasti savo veidą.

Net ir jo humoras – pasiėmus paskaityti „Laiškus Klimams“, gali iš bet kokios depresijos išsivaduoti, nes ims juokas, bus įdomu.

Vaižgantas nepaprastai išgyveno dėl emigracijos į Ameriką. Kai jis 1911 metais nuvažiavo į Ameriką, ten labai stebėjo lietuvius – kaip jam buvo gaila, kaip jie juodai dirba. Per susitikimus visus ragino grįžti į Lietuvą, kurti Lietuvą ir matė dvi bėdas – žmonės, kurie išvažiavo į Ameriką, gali dirbti Lietuvoje ir kad jie, išvažiavę, prastai gyvena ir vargsta. Tai – ir šiandienos aktualijos.

Vaižganto rašiniai, kalbos, pasisakymai – šias dienas Vaižgantas kaip niekad atliepia. Gali jį pritaikyti įvairiausiose situacijose.

– J. Tumas-Vaižgantas didžiavosi savo tauta, grožį matė ir valstiečiuose. Kaip manote, ar mes šiandien turime kuo didžiuotis, ar pakankamai stengiamės, kad išliktų tauta, mūsų autentiškumas?

– Dabar yra didelė sumaištis. Mes plėšomės į kažkokius gabalus dėl daug dalykų. Dėl kalbos, kurią apleidžiam. Matom, kad kalbos ribos plečiamos, jaučiamas mažos tautos kompleksas.

Pastaruoju laiku esame labai nesusiveržę vertybių, kultūra šiuo metu tapusi pajuokos objektu. Pasidarė labai netvirtas visa ko medis – tai teatrai stato kažkokius performansus pagal projektus… O žmonės ilgisi klasikinių, rimtų spektaklių. Ar iš tokių trumpalaikių projektų susiformuos tokia kultūra, kad istorijoje atlieps ir bus apie ką rašyti ir ką dėti apie šituos dešimtmečius?

Bet be abejo, tuštumos niekad nebūna, aš nesu pesimistė. Gyvenimas vyks. Kiekviena karta ateina, o senoji ją kritikuoja – atrodo, kad jie daro ne taip. Bet jie gyvens ir darys taip, kaip jiems atrodys. Bet jei galvotume, kas yra mūsų identiteto liudytojai… Tų menininkų, figūrų, nebelikę, jų turi naujų atsirasti, išsprogti. Negalėčiau pasakyti, ką kiekvienas lietuvis žino. Kaip, sakykime, paklaustum, kas Justinas Marcinkevičius – kiekvienas žino. Ar Salomėją Nėrį, Maironį. O dabar, paklausus, koks menininkas tau pavyzdys, kokį rašytoją ar poetą žinai, manau, sunkiai kas atsakytų. Kiekvienas kažką turėtų, bet tokių kertinių stulpų galbūt šiuo metu ir nėra. Būna istorijoje tuštesnis laikmetis, galbūt tų „stulpų“ vėl atsiras. Sovietmečiu ir nemažai metų nepriklausomybės tie „stulpai“ buvo – ir lietuvybę saugojo, ir patriotai buvo, nežiūrint visko.

Dabar mes tikriausiai labiau kosmopolitiški, daugiau maišomės su pasauliu.

– Šiandien mes neturime vedlio, kuriuo buvo ir tas pats Vaižgantas?

– Iš tiesų taip, neturime. Tokio vedlio, kuris gebėtų bendrauti su įvairiais žmonių sluoksniais. Kalbant apie kunigus – kunigas R. Mikutavičius buvo labai plačių pažiūrų, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Tėvas Stanislovas – jie suprato žmones, pas juos atėję galėjo pasiguosti, pasikalbėti. Dabar – bijau kažką įžeisti – bet nežinau, ar tokių yra. Galbūt jų dar subręs.

Kalbant apie menininkus – šiandien yra tikrai gerų poetų, prozininkų. Bet tokio, kaip Vaižgantas, kad ieškotų deimančiukų, kad visų knygas aprėptų, apie visas parašytų, pagirtų, visiems pakeltų ūpą – tokio žmogaus, tokio tėvo – aš tikrai šią akimirką neatsimenu.

Žmonės užsidaro savuose burbuluose – ne tik savo, bet savo bičiulių, savo kartos. Tokio vientisumo, supratimo, nelabai yra. Viskas vyksta „salelėmis“.

– Gal galite pasidalyti savo ateities kūrybiniais planais? Gal vėl atsigręšite į Anykščių krašto kūrėjus?

– Paminėjau kunigą Ričardą Mikutavičių. Kai jis Kaune gyveno, buvo labai mylimas, mėgiamas – kur kunigas ėjo, į tą parapiją ir žmonės sekė.

Mane vis kas nors ragino: „Parašykite apie Mikutavičių“. Bet aš, juokaudama, sakydavau, kad nėra čia nei meilės istorijų, ir galvodama apie tą sudėtingą mirtį, vis atsisakydavau. Buvau gerai asmeniškai pažįstama su kunigu. Kiek vėliau susivokiau ir suvokiau keistą temą. Čia ir vėl grįžtame prie Vaižganto. Tiek Mikutavičius, tiek Vaižgantas turi labai daug savo gyvenimų paralelių. Abu mirė būdami 63 metų, abu kunigavo 40 metų, abiejų per kunigystės jubiliejus nepasveikino bažnytinė vyriausybė, abu buvo populiariausi Kaune ir daug kitų dalykų. Pagalvojau, kad turiu atiduoti duoklę Mikutavičiui ir apie jį parašyti ir man tai būtų įdomu daryti paralelėmis su Vaižgantu. Vienas viename nepriklausomybės laike kunigavo, kitas – kitame. Įsijaučiau į tai ir apsikroviau knygomis.

Apie Vaižgantą, kurio gyvenimas – tolimas, yra parašyta daug knygų, o apie Mikutavičių, kurio gyvenimas – artimas, yra viena atsiminimų knygelė, todėl, norint rašyti, dar reikia eiti su įvairiais žmonėmis pabendrauti. Bet man tos paralelės yra įdomios, esu jau šiek tiek parašiusi. Sugalvojau tokią formą – mistinę, kad jie vėlyvais vakarais susitinka ir tarpusavyje šnekasi. Vaižgantas supykęs sako Mikutavičiui, kam tas kasiojo bažnyčią ir pasakė, kad po bažnyčia jo nerado: pyksta, kad po bažnyčia aš esu ir mano paminklas – visa bažnyčia. Vakarais jie kalbasi apie savo gyvenimus.

Kažkiek esu parašiusi, bet toli gražu iki pabaigos.