Etnologas prof. dr. Libertas Klimka mano, jog per Vėlines išėjusiems artimiesiems svarbiausia ne žvakutes degti, o mintimis pabūti su jais, prisiminti.
Šį savaitgalį minimos šv. Vėlinės ir Visų Šventųjų diena. Skubame aplankyti išėjusiųjų, uždegti žvakelę. Tačiau tokie papročiai buvo ne visada.
„Dabar turbūt yra trečioji mirusiųjų deginimo banga ir matau, kad ji labai gražiai prigyja“, – sako etnologas, fizikas, gamtos mokslų daktaras, paleoastronomijos ir etnokosmologijos pradininkas Lietuvoje prof. dr. Libertas KLIMKA.
– Kokios senovėje buvo mirusiųjų laidojimo tradicijos?
– Lietuvoje žmonės savo artimus mirusiuosius palaidodavo su tam tikromis apeigomis, tam tikra tvarka, kapo įrengimu.
Seniausias palaidojimas Lietuvoje, kiek aš žinau, yra iš Mezolito laikotarpio – Žemaitijoje, Spigino ežero saloje (datuojama 5280 m. pr. Kr.). Ten palaidotas tarsi įtakingas asmuo – galbūt jis buvo žynys. Jo drabužiai yra išpuošti lokio ir briedžio dantimis, kauleliai apibarstyti raudonu dažu – ochra. Palaidotas jis labai ypatingai – prie jo šono sudėtas simbolinis židinukas. Galima interpretuoti, kad simboliniu židinuku buvo siekiama imituoti ugnį, tarsi sušildyti palaidotą žmogų, iškeliavusį į metafizinį pasaulį.
Vėliau kiekvienas laikotarpis, kiekviena epocha atnešdavo kiek skirtingų palaidojimo papročių. Nors tyrinėtojai mano, kad laidojimo papročiai yra patys stabiliausi, konservatyviausi. Kad žmonės imtų laidoti savo mirusiuosius kažkaip kitaip, turi labai stipriai keistis pasaulėžiūra.
Lietuvoje – gal tai klimatas diktuoja – laidojant artimuosius apeigos būdavo daromos su ugnimi. Po Mezolito, Neolite, mirusieji buvo laidojami kažkur netoli gyvenamo būsto, kaip kūdikis motinos įsčiose – paversti ant šono, kojos palenktos.
Daugiau nei tūkstantis metų iki Kristaus, turbūt iš Vakarų Europos, paplito deginimo paprotys ir visur liepsnojo apeiginiai, prie kapinių, deginimo laužai. Pelenėliai būdavo dedami įvairiai: į keraminius indus, vadinamąsias pelenų urnas, ir tarp akmenų pabarstomi, kartu įdedant įkapes. Kalbama, kad buvo vaizduojamasi, jog anapus tęsiasi gyvenimas ir mirusiajam bus reikalingi daiktai, kuriuos jis turėjo Žemėje.
Mirusiųjų deginimo paprotys buvo iki Kristaus gyvenimo metų, paskui jis praėjo nykti, mirusieji pradėti laidoti nedeginti, į kapą guldomi aukštielninki. Žinoma, su įkapėmis – tuo, ką turėjo gyvenime brangiausia, plius įdedant darbo įrankius, kovos ginklus.
Dar buvo pilkapiai. Pirmieji būdingi pajūrio kraštui. Kartais pilkapiai apjuosti akmenų ratu – būdavo iki trijų ratų. Buvo statomi gana sudėtingi statiniai mirusiesiems – mirusiųjų nameliai, kurie, galbūt, imituoja dangaus skliautą – dausas, į kurias persikelia mirusiųjų vėlė.
Senojo Geležies amžiaus palaidojimo vietose mirusieji, jų skeletai buvo orientuoti į Saulės tekėjimo ir laidos kryptis. Moterys guldytos į kapą galva į Saulės teką, o vyrai – į Saulės laidą. Jei horizonte Saulė kiek užstoja kapą, jis pasukamas taip, kad saulutė tekėdama arba nusileisdama nušviestų kapą.
Vėliau ateina antra mirusiųjų deginimo banga ir šis periodas tęsiasi iki Lietuvos krikšto. Prasideda jis ne visur vienodai – pirmiausia Rytų Lietuvoje. Pasirodo, kad prie Dniepro niekada nebuvo nutrūkusi mirusiųjų deginimo tradicija. Ir iš ten palaipsniui ateina toji deginimo banga – maždaug V-VI amžiuje. Mirusiųjų pelenai su įkapėmis supilamai į pilkapius. Paskui banga plinta per visą Lietuvą, apie X amžių ir taip būna iki Lietuvos krikšto. Tuomet įsigali papročiai, būdingi krikščioniškoms tautoms, bet kai kur dar išlieka senieji papročiai.
O dabar turbūt yra trečioji mirusiųjų deginimo banga. Ir matau, kad ji labai gražiai prigyja. Dar mano jaunystėje šis paprotys bažnyčios buvo nepriimtas.
Kapo įranga, ritualas, kuris laidotuvių metu vykdavo, rodo sudėtingą dvasinį gyvenimą ir įvaizdžius, kurie bendruomenės gyvenimą ir darydavo bendrą. Dvasinis gyvenimas anaiptol nebuvo primityvus, kaip mes galvojame apie senovę.
– Kada atsirado Vėlinių, Visų Šventųjų dienos minėjimas?
– Vėlinės yra aprašytos 1582-ųjų metų pirmojoje lietuviškoje knygoje, aprašančioje mūsų istoriją – tai Motiejaus Strijkovskio „Kronika“. Ir dar XV amžiaus autoriaus Jano Dlugošo raštuose aprašytas Vėlinių paprotys. Tik ten jis vadinamas ne Vėlinėmis, o Rudens sambariais. Rudens sambarių paprotys turbūt yra proistorinių laikų tradicija, žemdirbiškas kultas, kuris siejasi su protėvių vėlėmis.
Būdavo manoma, kad protėviai mums savo patarimais, buvimu ir tuo, kad mes jiems aukojame, padeda mums išauginti derlių. Per įvairias šventes vėlės pamaloninamos geru žodžiu, paaukojant maisto. Ypatingai stiprus aukojimas būdavo rudenį, kuomet visa kaimo bendruomenė susirinkdavo. O susirinkdavo šventuose miškeliuose – ten, kur būdavo deginami mirusieji. Kaip rašo mano minėtieji autoriai, ten tris dienas vykdavo šventė. Galime pavadinti, kad tai ir buvo senosios apeigos, labai primenančios Vėlinių papročius – kada minimi išėjusieji, kada jiems dėkojama už visokią pagalbą. Kartu ir bendruomenė vaišindavosi, šokdavo, muzikuodavo.
Labai panašiai Adomas Mickevičius savo „Vėlinių“ poemoje pamini tas tradicijas. Matyt, jo laikais dar buvo kažkokie atgarsiai apie tas senąsias Vėlines, dar tarp kaimo žmonių buvo galima apie jas išgirsti.
– Ar mūsų protėviams taip pat buvo svarbu aplankyti kapus tam tikrą dieną?
– Kaip mūsų senovėje kapus lankydavo? Tada, kada derlių nuimdavo. Kada derlius aruoduose, dalį jo atskirdavo savo pagalbininkams – amatininkams, kitiems, valstybės duoklei, o tada dėkodavo mirusiesiems už tai, kad derlius leis išgyventi iki pavasario, kito derliaus. Laikas buvo priklausomas nuo orų, kaip pavyko derlių nuvalyti. Todėl ir vadiname „Rudens sambariais“. „Sambariai“ – gražus, skambus lietuviškas žodis.
O krikščionybė Vėlines švenčia nuo 988-ųjų metų. Šį paprotį Prancūzijos vienuoliai benediktinai atvežė į Lietuvą, kuris palaipsniui prigijo.
Paprotys ant kapo uždegti žvakelę – labai nesenas. Pirmą kartą žvakelė ant kapo etnologų užfiksuota 1880 metais, Akmens bažnytkaimyje, Dzūkijoje. Klebonas sugalvojo prie bažnytėlės supilti simbolinį kapą. Į tą kapą, kuriame niekas nepalaidotas, jis prismaigstė daug žvakelių, uždegė jas ir savo parapijiečiams pasakė: „Tegul šitos žvakelės nušviečia taką į gimtinę pareiti vėlelėms tų žmonių, kurie išėjo iš šito kaimo ir pasklido po visą pasaulį.“ Tuomet jis liepė žmonėms paimti tas žvakeles ir ant savo artimųjų kapo pastatyti, jas uždegti. Kadangi šis paprotys susijęs su liepsnele, lietuviams jis buvo labai artimas.
Kai kuriuose dzūkų kaimuose dar gyvavo paprotys kapinių viduryje per Vėlines sudeginti senus, išvirtusius kryžius, o kartu giesmes giedodavo, pasikalbėdavo, prisimindavo išėjusius. Drauge dalyvaudavo vaikai, kurie labai daug išgirsdavo apie senelius, galbūt – ir prosenelius, išgirsdavo kaimo istorijas. Ar gali būti gražesnis paprotys? Beje, tas paprotys dar yra gyvas kai kuriuose dzūkų kaimuose, kur visas kaimas prie laužo susirenka.
– Kaip Jūs manote, ar išėjusius artimuosius reikia lankyti būtent lapkričio 1-ąją, 2-ąją? Ar Vėlinės, jų minėjimas, šventimas išliks?
– Dabar, kaip švenčiamos Vėlinės – matau perdėtą, parodomąjį dėmesį artimųjų kapams. Todėl aš pats per Vėlines sėdžiu namuose. Galiu kartais, jei visa šeima susirinktų, uždegti žvakelę, pasistatyti ant stalo senas nuotraukas, papasakoti anūkams apie savo senelių gyvenimą, apie įvairius nutikimus. Mano Vėlinės tokios. Stumdytis automobilių virtinėse prie kapų – ne man. Į bumą būtinai aplankyti visus kapus žiūriu atsainiai. Kapus aš aplankau savaitę kitą prieš Vėlines – esu tai jau padaręs, o per Vėlines lankysiu mintimis. O mintims nėra nei eilių, nei mašinų.
Nors, aišku, aš norėčiau aplankyti ir Jono Basanavičiaus kapą, ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. 1956 metais teko dalyvauti pirmosiose demonstracijose prieš sovietų valdžią prie Rasų kapinių, kada mes ėjom link miesto dainuodami lietuviškas dainas.
Bet tai buvo mūsų dvasinės rezistencijos aktas. O dabar dvi ar tris dienas ten važiuoja, kaip garbės sargyboje stovi prie kapo, žvakes perka tokias, kad degtų tris paras. Tai man yra juokinga ir tiesiog paklausčiau: ar dvasingumui ten kažkas lieka? Pašnekesiams apie išėjusius, apie jų darbus, jų nuopelnus valstybei. Ar ne geriau prie vakarienės stalo susirinkus, uždegus žvakelę imti ir prisiminti?
Tai pasidarė komercinė šventė – perkamos žvakės, nupinti vainikai ir manau, kad čia yra ir didelė kaltė entuziastingų etnokultūrininkų, kurie iškovojo, kad Vėlinės būtų laisva diena. Kaime ir mūsų tradicijoje to nebuvo. Žmonės lapkričio 1-ąją – Visų Šventųjų dieną – į bažnyčią eidavo, pasimelsdavo už visus mirusiuosius, o kitą dieną, po darbų ruošos nueidavo ir patvarkydavo tą kapą – ar šakelė nukritusi, gal kai kur lapus nugrėbstydavo – nors jie labai gražiai atrodo pabirę ant kapo. O pavasarį būdavo vėlių Velykėlės, kuomet vaikai būdavo vedami į kapines ir parodoma, kur jų protėviai ilsisi.
Manau, visur reikia saikingumo ir turi būti giluminis atminimas ir rūpestis, o ne paviršinis, išorinis, parodomasis.
– Kaip vertinate šiuolaikinę kapų puošybą, kapo dengimą plokšte?
– Turbūt kiekvienas lietuvis nori apie save palikti žinią ateičiai. Dažniausiai akmenyje iškalamos pavardės, vardai – tegu ir po tūkstančio metų žino, kad čia vaikščiojo vienas ar kitas asmuo. Nebėra tradicijos šeimos kapavietę turėti, puoselėti mediniu kryžiumi. Nors paradoksas: lietuviška kryždirbystė yra įrašyta į Pasaulio nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Bet labai retai mes matome tuos tradicinius kryžius kapinėse. Mada paplito, kad būtinai akmeniu turi būti kapas išklotas, paminkliukas – tūkstančiui metų. Ir, deja, estetiniu požiūriu, kapinėse labai daug kičinių dalykų. Pradedant įmantriausių formų stiklinėmis žvakutėmis – tipiškas kičo pavyzdys.
Filosofiškai žiūriu – kuo didesnį akmenį užritinsime ant mirusiųjų kapo, tuo labiau atkirsim savo mintis nuo jo. Tarsi išperkame savo kaltę, kad atiduodame savo skolą, didelį akmenį užritindami. Reikia rūpintis artimuoju, kai jis gyvas, su juo bendrauti. Daug ką girdžiu padejuojant: kiek mano senelis daug žinojo, bet neturėjau laiko su juo pasišnekėti. O dabar, tik prie kapo gali apie tai pagalvoti…
– Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvoje vis labiau prigyjantį Heloviną?
– Žiūrėčiau į tai pro pirštus, jei žaistų suaugę naktibariuose, smuklėse. Bet kai mes pratiname vaikus prie kraujo, visokių šlykštynių, prie mirusiųjų paniekinimo – pagalvokim, ką mes darom su savo jaunąja karta. Paskui stebimės, kai atsiranda visokių nusikaltimų, kuriuos padaro vaikai. Jie sukrečia visą Lietuvą, o niekas nepagalvoja apie priežastis: kiekvieną vakarą visi televizijos kanalai rodo žudynių vaizdus, ir tai daroma su pomėgiu, nerodant kančios, tarsi labai šaunus dalykas.
Helovinas yra iš tos pačios serijos. Kažkada Meksikoje buvo mirusiųjų šventė, kai meksikiečiai pratinosi prie mirties, kuomet ispanai užkariavę jų protėvynę, labai žiauriai elgėsi su indėnais. Indėnams reikėjo rasti būdų, kaip prisipratinti mirtį. Tuomet jie ėmė tokius „linksmus“ žaidimus su numirusių griaučiais propaguoti. O Europoje buvo keltų mirusiųjų dievas, kuriam analogiškas Lietuvoje buvo Velinas. Ir to mirusiųjų dievo simbolis, aišku, yra griaučiai.
Lietuviai taip pat turi tokių elementų – tai per Užgavėnes vaizduojami pavargėliai – mirusieji, kurie ateina iš ano pasaulio, kurie ateina pabūti su mumis ir mums padėti šiame gyvenime. Tačiau renkamės ne savo papročius. Tai yra lietuvių nepilnavertiškumo kompleksas – mums gražu, kas yra kitur, o kas sava – neįdomu. Ypač kalėdiniame laikotarpyje turėjome labai įdomių persirengėlių vaikštynių – žemaičių dvylika bernelių, avinėliai, aukštaičių – meškos šokdinimo papročiai. Visur – persirengėlių papročiai, bet mes jų nebeatsimename, reikia eiti su etnologais kalbėti, knygose ieškoti… Todėl kur kas paprasčiau pažiūrėti televiziją ir pasiimti tai, kas nesava.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
