Lapkričio Kalėdos…

Į Anykščių centrą atkeliavo Kalėdų eglutė! Lapkričio 18-ąją, iki Kalėdų likus daugiau nei mėnesiui. Sakyčiau, gal jau net vėlokai, nes prieš pat Vėlines į prekybcentrį nuvykus pirkti kapų žvakių išėjusiems artimiesiems, kai kurių parduotuvių vitrinose jau mačiau kalėdinius papuošimus ir girliandomis žėrinčias plastikines eglutes. Imi žmogus ir susimąstai, ar nebuvai kokio žiemos miego snūstelėjęs ir ne į tą laikotarpį papuolęs.
Anykščiai neatsilieka nuo kitų miestų – kaip susitarę tądien ar dieną prieš savąsias egles gabenosi vilniečiai, ignaliniečiai ar pakruojiečiai. Kauniečiai, tiesa, buvo pirmesni – šie eglutę atsivežė dar lapkričio 14-ąją. Be abejonės, turiu pripažinti, kad pagrindinis Kalėdų simbolis ir miestų puošmena – eglės – dar tik atvežtos, o ne papuoštos.

Šiais metais, panašu, mados visiškai pasikeitė – nebematyti nei metalinių konstrukcijų, „žaginių“, nei kitokių „egle“ įvardijamų objektų. Tikriausiai visi miestai puoš gyvas (tiksliau tariant, tikras) egles. Naujienų portalai mirga nuotraukomis ir filmuota medžiaga, kaip milžiniškos, kone visos geraširdžių žmonių dovanotos, eglės vežamos miestų ir miestelių gatvėmis. O tuomet mus jos džiugins iki Velykų (juokauju. Beveik). Iš viso šiais metais visiems mūsų miesto papuošimams savivaldybė skyrė beveik 62 tūkstančius eurų – daug tai ar mažai, spręsti kiekvienam (pavyzdžiui, Panevėžys kalėdiniams papuošimams atseikėjo 150 tūkst. eurų, tuo tarpu Klaipėda giriasi, kad eglė nieko nekainavo, o papuošimai bus pernykščiai).
Kalėdos – gerai. Kalėdos – gražu. Tačiau kiekvienais metais man iškyla tas pats ir tas pats klausimas: ar švęsti pradedam ne per anksti? Ar yra viskas gerai, kai, atvykęs nusipirkti kapų žvakių, drauge pasiimi ir kalėdinių papuošimų, šventinėse pakuotėse sudėliotų saldumynų? Ar tas tikrasis laukimas vis dar išlikęs? Ir laukiame iš tiesų ko?

Iš vienos pusės – gal ir gerai, kai miestai ir kaimai pasipuošia švieselėmis, lemputėmis ir kitais atributais – gyvenam tamsiuoju metu, kada tos niūrumos, drėgmės, šalčio ir depresinės nuotaikos ir taip užtenka. Tačiau nebūtina šių papuošimų įvardyti kalėdiniais, kai Kalėdom nė nekvepia. Kai jau nuo lapkričio pradžios tempi į namus kūčiukus (jau prieš porą savaičių vaikai zirzė, kad jų nupirkčiau, bet to nedariau iš principo, paaiškindama, kad kepsime per Kūčias), blizgučius, įvairiausias dekoracijas… Kur tuomet ta tikroji šventė ir su kuo ji „valgoma“?
Šv. Kalėdos visų pirma yra Jėzaus Kristaus gimimo šventė, ko tikriausiai dabar apskritai nebeprisimenama. Dar anksčiau šis laikotarpis buvo švenčiamas kaip žiemos saulės grįžimo šventė, o eglutė į Lietuvą iš viso atkeliavo tik dvidešimto amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir puošiama ji buvo obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis, šiaudiniais žaisliukais, net – tikromis žvakėmis. Vaikams verstais kailiniais ir linine barzda pasipuošęs Kalėda atnešdavo riešutų ar riestainių. Dabar gi lenktyniaujam, kieno eglutė (neretai plastikinė) bus įmantriau papuošta ir kokią geresnę dovaną vaikams nupirksim. Su riešutais ar baronkom čia jau nepraslysi, po eglutėmis kišami elektriniai paspirtukai, planšetės ar nauji telefonai…

Nesakau, kad šventės turi likti kaip prieš šimtą ar daugiau metų ir nesu tas piktulis, kuris tik ir ieško, prie ko prikibti. Be jokios abejonės, viskas keičiasi, adaptuojasi pagal laiką, tačiau kalėdinis laikotarpis tampa nebe tos gruodžio 25-osios laukimu, o beprotišku dovanų, blizgučių, dekoracijų, įmantrių patiekalų bumu, ir tuštuma mūsų kišenėms. Tai – nebe stebuklo, o „kada visa tai baigsis“, laukimas. Galvaskaudis, ką kam nupirkti, stumdymasis alkūnėmis parduotuvėse ir kantrybės išbandymas išvažiuojant iš automobilių stovėjimo aikštelės ar miesto neretai perspjauna tą tikrąją švenčių prasmę: aplankyti artimuosius, pabūti su seniai matytais, pabendrauti su šeima, o eglutę pasipuošti likus kelioms dienoms iki Kalėdų, kad pasijustų toji ypatinga dvasia. Nes kai tą dvasią jauti nuo lapkričio pradžios, ji tampa ne tik neypatinga, bet neretai – ir varginanti…