Raimondas Guobis
Sekmadienis nuo seno švenčiamas kaip Viešpaties diena, laikas, kuris nepriklauso nepabaigiamų darbų ir rūpesčių persmelktai kasdienybei, laikas, skirtas Dievui, artimui ir pačiam žmogui. Ta diena kultūrinis civilizacijos laimėjimas, kad pamąstytum, kodėl gyveni, kokias vertybes išpažįsti, ką brangini, saugai, ugdai, puoselėji, ką paliksi šioje žemėje vėliau gyvensiantiems. Prieš savaitę minėjome Motinos dieną, šventę, kuri gimė modernioje, nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, kuomet tauta ėjo kurti gerovės visuomenę, valstybę, kurioje svarbiausi atramos stulpai buvo tikėjimas, dora ir mokslas. Pabrėžta Motinos reikšmė išlaikant tautiškumą ir kuriant šviesią ateitį bendruomenėje, kurios svarbiausia ląstelė – darni šeima, susidedanti iš motinos, tėvo ir jų atžalų. Birželio pirmasis sekmadienis bus minimas kaip Tėvo diena.
Šiuos metus pasaulio katalikų bažnyčia paskelbė Šeimos metais. Žmonijai išgyvenant pandemiją, pagalbos viliantis meldžiamasi Šventosios šeimos globėjui Šv. Juozapui. Tačiau tuo pat metu labai nesuprantami dalykai dedasi Lietuvos Seime, kur kalbama apie visai kitą šeimos supratimą, ketinama priimti keistus įstatymus. Kodėl tai vyksta, niekas deramai nepaaiškina, o grėsmingi ketinimai, nukreipti prieš tradicinę visuomenės sanklodą, šeimą, Europos civilizaciją, pribloškia ir vienytis kviečia.
Nustebino ataka prieš tradicinę šeimą, kurios smaigalyje – dešiniosiomis save vadinančios partijos. Tai sukelia nevilties, nusivylimo, neteisybės pajautas. Tie jausmai dar sustiprėja, kai matau, jog mūsų išrinktieji nestoja drąsiai ginti civilizuotojo pasaulio, krikščioniškosios Europos vertybių. Labai teisingai pastebėjo vienas politikos apžvalgininkas, kad daugybei tradicinių pažiūrų rinkėjų, išpažįstančių tikėjimą, klasikines vertybes Lietuvos Seime niekas nebeatstovauja. Tai, kad išrinktieji bando eiti visai kitu keliu nei dauguma Lietuvos gyventojų norėtų, akivaizdžiai parodė Lietuvos prezidentūros užsakyta ir kompanijos „Vilmorus“ atlikta apklausa. Didžioji dauguma apklaustųjų pasisako tik už tradicinę, vyro ir moters sąjungos pagrindu sukurtą šeimą, pasisako prieš partnerystės įteisinimą ir Stambulo konvencijos ratifikavimą. Tad iš kur tokie siūlymai, bandymai priimti keistus, mažumos diktatą įteisinančius, primetančius įstatymus. Norima ne tarnauti tautai, rinkėjams, bet juos valdyti. Ar tai demokratiškos dešiniosios politikos ideologijos dalis? Juk nepakanka vadintis dešiniosiomis partijomis, reikia jų pamatines vertybes saugoti, puoselėti ir ginti. Deja…
Kodėl tai vyksta, kur šių reiškinių šaknys, kokia prasmė, tikslai? Atsakymus į veik į visus klausimus galima rasti dar 2017 m. lietuvių kalba išleistoje amerikiečių analitiko, Tikėjimo ir laisvės instituto direktoriaus, Grove City kolegijos ir daugybės kitų JAV mokslo įstaigų dėstytojo, politikos, tikėjimo, komunistinių judėjimų, šaltojo karo, katalikybės, krikščionybės įtakos Ronaldo Reigano bei kitų Amerikos prezidentų politikos pažinimo srityse sėkmingai besidarbuojančio dr. Paul G. Kengor (g. 1966) knygoje „Išardymas. Nuo komunistų iki progresyvistų – kairiųjų karas prieš santuoką ir šeimą.“ Autorius teigia, kad tų dėl mūsų nežinojimo keistų ir netikėtų reiškinių prigimtis, ideologija yra marksistinė. Moralės sugriovimas, šeimos, kaip kapitalistinės visuomenės ląstelės, išardymas, naujo, nieko nepaisančio, taip sakant, laisvo žmogaus sukūrimas yra didžiųjų marksizmo tėvų Markso ir Engelso ideologijos dalis. Vakarų Europoje gimusios griovimo kultūros eksperimentų poligonu po Spalio perversmo tapo sovietinė Rusija. Beveik dešimtmetį ten buvom diegiama palaido gyvenimo ideologija, gyvenimas šeimoje ardomas, vyrai darbo reikalais būdavo siunčiami toli nuo savo žmonų, o pasilikę laukti buvo skatinami megzti santykius su kitais partneriais, komjaunuolės privalėjo atsiduoti komjaunuoliams, komunose būdavo dalijamasi žmonomis ir vyrais, kartu auginami vaikai. Eksperimentas baigėsi tuo, kad vienam gimusiam sovietinės valstybės piliečiui teko trys nužudyti aborto metu. Tuo pat metu atsirado labai daug našlaičių. Suprasdami, kad gresia visiškas visuomenės žlugimas, sovietiniai vadai sugrįžo prie griežtos šeimos politikos.
Vakarų Europoje XX amžiaus pradžioje brendo kultūrinė seksualinė revoliucija, kurios pagrindinis lopšys buvo Frankfurtas, o Vokietijoje įsigalėjus totalitariniam režimui, čia užgimusi velnio sėkla buvo nugabenta į Jungtines valstijas.
Prigimtinis įstatymas neginčijamai teisingas, todėl jam paklūstama kaip pasaulio tvarkos, stabilumo normai. Tai suprato ir žymieji Antikos mąstytojai Aristotelis bei Ciceronas, teigę, kad tas, kuris nepaklūsta prigimtiniam įstatymui, neigia žmogiškumą, o bandymas tą įstatymą pakeisti yra nuodėmė. Joks mirtingasis negali panaikinti Dievo įstatymų. Dievas ir šeima yra modernios, šiuolaikinės Europos civilizacijos šerdis. Nes šeima ne tik vertybių tęstinumo garantas, bet ir ryšys, išlaikantis ir garantuojantis visuomenės patvarumą. Dar prieš paskelbiant Komunistų partijos manifestą, popiežius Pijus IX 1846 m. išleido apie pavojus įspėjančią encikliką „Apie tikėjimą ir religiją“. Beveik po 100 metų ta pačia tema į tikinčiuosius kreipėsi popiežius Pijus XI, 1930 m. išleidęs encikliką „Sovietų žygis prieš Dievą“. Šiame dokumente suprantamai aiškinamas sovietinėje Rusijoje sukurtos sistemos pragaištingumas žmonijai. Panaikinamas bendruomenėje susiformavęs autoritetas, skelbiama lygybė, tampanti vergija. Moteris tampa gamybos priemone, o ne šeimos židinio sergėtoja, vaikus imasi auklėti kolektyvas. Argi ne panaši sistema įdiegta dabar, kai veik nuo pat gimimo vaikai auklėjami darželiuose, lopšeliuose… Suderinti moterų ir vyrų lytiniai organai, kaip reprodukciniai vedybinio tikslo sąjunga, akivaizdi priešprieša dviejų vyrų bei dviejų moterų organams. Tas prigimtiškumas buvo įdiegtas Kūrėjo, kuris „sukūrė vyrą ir moterį“, kurie vienas kitą papildytų, ir joks žmogus negali sunaikinti sumanymo, kurį Dievas priskyrė gamtai.
Popiežius Leonas XIII tuos krikščioniškos civilizacijos pamatus griaunančius žmones pavadino sekta, pasklidusia po pasaulį, glaudžiai susisaisčiusią nedoroje sąjungoje, kuri jau „nebeieško slėptuvės savo slaptiems susitikimams, o atvirai ir drąsiai žygiuodami dienos šviesoje, stengiasi įgyvendinti tai, ką jau seniai planavo – visiškai suardyti visuomenę.“ Sektantiškumą atspindi ir vienos liberalų grupelės „sąmoningumą ugdančios grupės“ susirinkimo 1969 m. Niujorke apeigos, kur pirmininkaujanti kreipėsi į susirinkusias bendramintes į litaniją panašiais žodžiais, skelbdama, kad čia susirinkę įvykdyti kultūrinę revoliuciją, o ją plėtoti padeda amerikiečių šeimos, monogamijos, patriarchato griovimas, todėl to ir siekia „skatindami paleistuvystę, erotizmą, prostituciją ir homoseksualumą.“
Šeimos išlaiko ir tausoja laiko patikrintas vertybes, kurios vertos išsaugojimo. Jos tai daro iš kartos į kartą, aklai nepasiduodamos žalingam naujų užgaidų, madų ir įstatymų antplūdžiui.
Tradicinė Amerikos visuomenės sankloda iš tiesų buvo suskaldyta, supriešinta ir sugriauta tuomet, kai prezidentu tapo gėjų santuokų įteisinimą palaikantis Barakas Obama. Įdomu, kad kuomet būsimasis JAV lyderis brendo, jis neturėjo tėvo ir jo vyresniuoju bičiuliu, auklėtoju buvo Frankas M.Davisas, bolševikiškai liberalių pažiūrų asmuo, pagarsėjęs įvairiais skandalais, padėjęs jaunuoliui geriau suprasti „socialinio teisingumo“ ir „gyvybės“ klausimus. Tapęs prezidentu, 2009 metais Baltuosiuose rūmuose susitiko bene su 250 gėjų atstovų, tarp kurių buvo ir Franklinas Kameny, pagarsėjęs pareiškimu: „Tegul vis daugiau ir daugiau suaugusių žmonių gauna daugiau ir geresnio malonumo iš daugiau ir geresnių seksualinių iškrypimų, ar kaip kitaip juos bepavadintume. Jei zoofilijos aktas su subrendusiais gyvūnais kažkam suteikia laimę – tebūnie jie laimingi, juk tai atitinka Amerikos dvasią.“
Liberalizmo politika labai artima marksistų siekiams. Juk K. Marksas teigė, kad komunizmas panaikina amžinąsias tiesas, jis panaikina religiją ir moralę, Leninas pabrėžė, kad bolševikai netiki Dievu, kad dievybės garbinimas yra nekrofilija, kad negali būti nieko šlykštesnio nei religija. Tad komunistams gėjų santuokos gali būti neišsemiamas lobis, mat jų ideologijos ašis buvo neapykanta religijai. Po gėjų teisių vaivorykšte slypi galingas šeimos išardymo bei religijos griovimo įrankis. Dabartiniai netradicinių pažiūrų puoselėtojai maloniai nustebintų ir Marksą, ir Engelsą, nes klausimas, „ar vyras gali vesti vyrą“, kadaise būdavo užduodamas tik norint sužinoti asmens psichikos būklę.
Šių laikų marksistai, pasivadinę įvairiais vardais, siekiantys „daugiau laisvių“, teigiantys, kad tik nori išplėsti šeimos sampratą ir palaikantys vienalyčių asmenų santuoką, nėra draugiški ir siekia sunaikinti tradicinę prigimtinę biblinę šeimą. Jie tai daro siekdami suteikti naujų „laisvių“ ir „teisių“ grupei žmonių – homoseksualams. Tai tiesiog fatalus išpuikimas. Juk ne mums santuoką apibrėžti iš naujo, mes neturime tokios teisės, tai šventvagiška ir gali supykdyti Dievą. Juk santuoka yra santuoka, o vienalyčių žmonių santykių formoms tas apibendrinimas netinka, jos turėtų būti įvardijamos kitais apibrėžimais. Santuoka yra prigimties ir ją sukūrusio Dievo nulemtas vyro ir moters kūrinys.
Iš tiesų partijos ar judėjimo pavadinimas nebūtinai atitinka deklaruojamą turinį ir jas pažįstame iš darbų. Keista, kad minėtos grėsmės pateikiamos kaip ateities pasaulio gėris, nors kai kurios tautos, valstybės bando nuo to griaunančio „gėrio“ gintis. Pavyzdys – kaimyninė Lenkija bei Vengrija, pastarosios šalies Šeimos ministrė yra pasakiusi: „Mes nežadame eiti prieš biologiją, Vengrijoje gyvena vyrai ir moterys. Visokie pasakų personažai, kurie nori tai paneigti, turėtų pasiieškoti vietos kitur.“
Popiežius Pranciškus aptariamus reiškinius pavadino viena ideologinės kolonizacijos formų, kuria siekiama sunaikinti šeimą. Tie reiškiniai nėra gimę iš svajonių, maldų, artumo su Dievu ar misijos, kurią Dievas mums skyrė. Šv. Tėvas pabrėžė, kad kiekviena grėsmė šeimai yra grėsmė pačiai visuomenei, nes žmonijos ateitis priklauso nuo šeimos.
