Kelininkus žiema užklumpa netikėtai – pabunda vieną sausio rytą, pažvelgia pro langą, o ten – sniego pusnys. Panika, širdies lašai, cigaretė, nuostaba „kaip taip galėjo atsitikti“, ir tik tada prie darbo. Ir euras Lietuvą užklupo netikėtai – pirmąją Naujųjų metų dieną. Na, gerai, kai kuriuos jau nuo gruodžio 29 dienos pradėjo lankyti išganingos mintys (eureka!), kad kažką reikia daryti su sukauptų litų pusnimis. Paštuose, bankuose, parduotuvėse vaizdas – kaip prieš artėjantį Trečiąjį pasaulinį karą.
Gruodžio 30 d. tik svarbi priežastis privertė peržengti vieno Anykščių banko slenkstį – atėjau, pamačiau, apsisukau – pirma mintis kilo pamačius, kas vyksta salėje. Susikaupiau, pralaukiau 50 minučių, gavau du saldainius – galėjau ir daugiau imti, tik kažkaip nejauku buvo… Banko darbuotojai vaikščiojo po salę su didžiuliu dubeniu „bonbonkių“ ir dalijo juos laukiantiems.
Banke gauti ką nors nemokamo – smagu…
Jau dešimt dienų kaip gyvenam su naująja valiuta euru – džiaugiuosi už tuos bambeklius, kuriems euro įvedimas tapo nauja bambėjimo priežastimi. Kiek galima keikti valdžią ir orą, reikia žiūrėt globaliau – visgi Europos Sąjungos piliečiai esam.
„Nebėra valstybės, praradom identitetą, tapom devynioliktąja Europos Sąjungos pinigams (tiems patiems eurams) vergaujančia valstybe“ – aimanuoja visi, kuriems nereikia kasti sniego, kūrenti pečių ar rūpintis naujųjų pinigų uždirbimu. Na, ir dar tie, kuriem gyvenimas blogas visada, nepaisant, kokiais pinigais atsiskaito už batoną.
Valstybingumo saugojimu ir puoselėjimu dažniausiai susirūpinam tada, kai kas nors keičiasi – valiuta, žemės ribos, daliai ir Mėnulio fazės kaita iššaukia rūpestį Lietuva. Meilę Tėvynei viešai demonstruojam artėjant įsimintinoms datoms – Sausio 13 – ajai, Vasario – 16 – ajai, Kovo – 11 – ajai… Tada kiekvienas tampam pilietišku piliečiu, daužomės į krūtinę ir garsiai šaukiam, kaip mylim tą mažą žemės lopinėlį margame pasaulio žemėlapyje, Lietuva vadinamą. Net klausimas – ar pasikartojus 1991 – ųjų metų Sausio įvykiams, eitum ginti Seimo, Televizijos bokšto, kitų valstybei svarbių strateginių objektų – gali ne juokais įžeisti… Aš tai neičiau, galima mane smerkti, mušti už tokią poziciją. Bet neičiau ne dėl to, kad Lietuva man nieko nedavė (o kodėl jau ta Lietuva kažkam kažką turėtų duoti) ir ne todėl, kad čia žiauriai bloga gyventi (yra dvi išeitys – arba pagerini gyvenimą, arba nustoji dejuoti), ir tikrai ne todėl, kad kaimyno Petro vargšas sūnus buvo tiesiogine to žodžio prasme išspirtas iš Lietuvos į saulės kepinamas Ispanijos plantacijas pomidorų skinti. Galėtų ta Lietuva labiau pasistengti ir daugiau tokių petrų atžalų kur nors išspirti. Gal į Ispaniją nereikia, visgi broliai (na, gerai, pusbroliai) su ispanais esam, tai pačiai ES priklausom, iš to pačio katilo srebiam… eurus. Lieka ne mažiau įdomių šalių pasaulyje, kur lietuviai galėtų keikti Tėvynę už išvarymą. Kažkodėl Burkina Fasas man visai įdomi šalis atrodo… Nukrypau šiek tiek nuo karo prie egzotikos… Taigi, neičiau aš ginti Lietuvos, nes neturiu jokio noro žūti po tankų vikšrais… Galima pradėt į mane mėtyt akmenis…
Viešas rėkimas, kaip mylėčiau ir ginčiau, jeigu tik reikėtų, skamba lygiai taip pat kaip svarstymas, ką daryčiau, jeigu laimėčiau milijoną…
Keistai meilės Tėvynei deklaracija skamba iš žmonių, besižavinčių buvusia Sovietų Sąjunga ir keikiančių dabartinę Europos Sąjungą, lūpų. „Prie rusų tai gyvenom…“ – nostalgiškai kremtasi ne vienas Lietuvai meilę reiškiantis pilietis. Bet jeigu jau žmogus jaučia tokią nostalgiją ir dar žino, kad tikrai yra pasaulyje vieta, kur jis gali būti laimingas, protingiausia būtų susikrauti ryšulėlį ir patraukti laimės kryptimi. Blogiau tiems, kurie tik teoriškai žino, kad kažkur galėtų būti laimingi, tokiu atveju, keliauk tu kur nori, bet, kai nežinai krypties, joks švyturys kelio neparodys.
Galima kiek nori pykti ant euro, galima pykti ant ES, bet valstybingumo sampratą kažin ar valiuta gali pakeisti. Kokie dideli nacionalistai yra prancūzai, tačiau gyvena su eurais piniginėje ir tikrai dėl valstybingumo problemų nemato. Čiauška sau prancūziškai, sunkiai kitą kalbą į savo valstybę įsileisdami. Net jaunimą užkalbinus angliškai, neretai atsakymo nesulauksi, ir ne todėl, kad jie angliškai nesuprastų, esi mano valstybėj, kitaip tariant, esi mano svečias – būk malonus ir laikykis mano taisyklių. O dažnam lietuviui prabilti kita kalba net prestižo reikalas yra… Ką jau kalbėti apie tuos vargšus, iš Lietuvos išspirtus emigrantus, kurių vaikai lietuviškai jau nebešneka. Tėveliai – lietuviai, bet jau ir šeimoj lietuviškai šnekėtis – „ne lygis“. O gal taip Lietuvai emigrantai keršija, kad negarantavo sotaus gyvenimo? Kerštas – dalykas rimtas, protas, beje, irgi…
Na, bet gyvenimas – gražus… Artėja rinkimai, tuoj intensyviai prasidės politikų rinkiminės kovos, bambekliams atsiras kita tema, ištuštės bankai, parduotuvių lentynose vėl atsiras maisto produktų ir euras nueis į antrą planą.
