Lygiai prieš metus telefonu kalbėjausi su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Kanadoje Vytautu Žaliu. Ne darbo reikalus aptarinėjome… Tas pokalbis buvo pilnas pauzių, skausmo, netgi ašarų, bet nuoširdus ir išjaustas… Su ambasadoriumi kalbėjomės apie tragediją, sukrėtusią Anykščius, Lietuvą ir skausmo banga nusiritusią net į kitą Atlanto pusę. Diplomatas su skausmu prisiminė savo gerų draugų Galinos ir Vytelio Germanavičių išėjimą. Tos pauzės tarp sakinių buvo reikšmingesnės nei ištarti žodžiai, jose tilpo viskas – ir nutrūktgalviška jaunystės patirtis, ir grumtynės su jūra kanoja „Baltoskandija“ skrodžiant Baltijos bangas, ir nuoširdūs draugų pokalbiai, ir dar reikšmingesnė tyla būnant kartu…
Praėjo metai – Viešintų kapinėse supiltus kauburėlius savaitgalį lankys patys artimiausi, artimiausi iš likusiųjų… Išėjusiųjų sielas šildys žvakelių liepsnos, širdis džiugins atneštas gėlės žiedas, bet labiausiai norisi tikėti, kad Galinai ir Vyteliui didžiausią džiaugsmą kels tie, kurie ras laiko bent jau ateiti, netaupant laiko, netaupant savęs…
Jeigu tikėsime krikščioniškaja tradicija, tai Jiems ir Ten turėtų būti gera kartu. Galina gal sėdi ant pūkinio debesėlio apsuptą kačių, o Vytelis, net neabejoju, subūręs trupę, kuria naują spektaklį… Norisi tikėti, kad Jiems Ten gera… Gal ir naivu, bet tikriausi dalykai šioje žemėje (o, tikriausiai ir Ten) yra naivūs…
Prieš metus Viešintų kapinėse minia žmonių lenkėsi Jiems, manau, todėl, kad Jie netaupė savęs… Vaikystėje išmoktas pamokas tiek Galina, tiek Vytelis, manau, prisiminė visą gyvenimą… dalino save, šildė, o taupė nebent draugų akių žvilgsnius, skardų juoką, šypsenas…
Jeigu šiuo metu paklaustumėme arčiausiai esančio žmogaus, ar jis taupo laiką, net neabejoju, kad pasakytų „taip“. Užaugę išmokstame taupyti, skaičiuoti, vertinti… O ar to mokė mama? Niekada neturėjau taupyklės, į kurią būčiau metusi sutaupytas minutes, sekundes… Vienintelis dalykas, kurį „taupiau“ vaikystėje, buvo popierėliai nuo kramtomos gumos. Taip ir sakydavom: „nerenkam juos, o taupom…“
Net neabejoju, kad užaugę kiekvienas irgi turim dėžutę, kurioje, ką nors taupome: laiką, prisiminimus, nuoskaudas, šypseną, kurią kada nors kam nors padovanosim, dar taupom žodžius, kuriems neatėjo laikas būti ištartiems, o labiausiai taupom save… Kraunam į tą dėželę ir džiaugiamės savo taupumu…
Pernai praradau Brangiausią Žmogų… Aišku, pasaulis nenustojo suktis, žmonės kaip ėjo į darbus, taip ir toliau eina, kaip krovė į skryneles „brangiausius“ dalykus, taip ir toliau krauna… Praėjo vasara, ruduo, žiema, štai jau ir pirmieji pavasario ženklai… O taip pikta, kad niekas pasaulyje nepasikeitė, juk maniškis tai sugriuvo, o štai pamiškėje, kaip ir kasmet, žydi žibuoklės, į inkilus grįžta paukščiai, ilgėja vakarai, o rytais ant stalelio garuoja tas pats kavos puodelis…
Tik tą skrynelę atidarius tapo nejauku… Ką ten radau? Kelis sutaupytus savaitgalius, daugybę neištartų žodžių, kvailų pasiteisinimų, vadinasi, sutaupiau. Taupiau save, savo laiką… Ir ką gi man dabar daryti su tuo savo taupumu? Kaip šias santaupas išleisti? Kitam žmogui šių „gėrybių“ nereikia, nes jos buvo skirtos Tam, jos buvo skirtos Išėjusiajam…
Ką toliau darau? Ogi ir vėl taupau… Save, savo nepaprastai „brangų“ laiką, žodžius, poelgius… Taupau tam, kad praradusi dar vieną Brangųjį, atverčiau skrynelę ir įvertinčiau savo taupumą – sutaupytus vakarus, žodžius, apkabinimus, tylą… Ne visos vaikystėje išmoktos pamokos išlieka… O gaila…
