Dvi "Aukso paukštės" liko be šeimininkų... Prieš metus du talentingi menininkai amžinojo poilsio atgulė Viešintų kapinėse. Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
Penktadienio vakarą Anykščių kultūros centro salėje nusileido du angelai – skambant jauno muzikanto Edgaro Kapočiaus sukurtai dainai „Angelų miestas“, menine kompozicija vakarą „Laiškai į ten ir mums“ pradėjo du jauni, baltais drabužiais vilkintys žmonės.
Prieš renginį Kultūros centre Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios pernai, kovo 27 –ąją, Tarptautinę teatro dieną, tragiškai žuvusiems Anykščių krašto režisieriams, kurių darbais ir išmone žavėjosi ne vienos šalies teatro mėgėjai, Galinai ir Vyteliui Germanavičiams atminti.
Į Anykščių kultūros centro salę rinkosi patys artimiausi Galinos ir Vytelio draugai, bendražygiai, kolegos, kaimynai – visi tie, kuriems šis Anapilin iškeliavęs duetas paliko gilius pėdsakus širdyse. Ir ašaras ne vienas braukė, tarsi laukdami, kada gi iš užkulisių pasirodys patys svarbiausi, tie, dėl ko šis renginys ir organizuotas… Nepasirodė, tik į sceną lipo tie, kurie turėjo, ką papasakoti, nors ir šluostydamiesi ašaras, bet vis tiek kalbėjo.
„Dievas mato, kaip norėčiau, kad nebūtų buvę to, kas įvyko prieš metus… Jokios blogos nuojautos, jokių nelaimės ženklų. Už tai kiek džiaugsmo, kai į stiprias vyriškas rankas nutūpė „Aukso paukštė“ (Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas „Aukso paukštės“ apdovanojimus teikia mėgėjų chorams, teatrams, folkloro ir šokių ansambliams, liaudies muzikos kapeloms, liaudies muzikos ir pučiamųjų instrumentų orkestrams bei jų vadovams – aut.past.). Džiaugėmės, galvojom, tegul pabūna su savo artimaisiais, mylimaisiais, pasidžiaugia šiuo garbingu apdovanojimu… Ir tik po kelių dienų, negeros nuojautos su Vilma persmelktos nuvažiavome į Viešintėles… Galina ir Vytelis jau buvo išėję šviesos keliu Amžinybėn…“ – drebančiu balsu prieš metus įvykusią tragediją priminė Anykščių kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė.
„Daug būtų galima pasakoti apie Vytelį ir Galiną, tik man tas laikas, kuriuo kalbame – būtasis – nelabai patinka. Trūksta Vytelio, jis buvo mano pagrindinis pagalbininkas statant spektaklius čia, Anykščiuose… Suskausta širdį, kai per Vytautines vis tikrindamas gautas sveikinimo žinutes, tarp jų nerandu Vytelio siųstos… Retas žmogaus bruožas – atsiliepti bet kada, nepaisant paros laiko, dirbamų darbų, besąlyginis noras padėti… O Vytelis buvo toks…“ – žodžiais ir dainomis draugui dėkojo režisierius V. V. Landsbergis.
Vytelio draugas Saulius Pakalnis į sceną lipo nešinas laišku: „Vyteli, man buvai sielos brolis, tavim visada didžiavausi… Šį laišką parašiau jums, o taip pat ir sau, nes jau laikas… Laikas paleisti mirusiuosius…<…> Ramiai numirti – didelė Dievo malonė… Lydėjau Tave ir Tavo Mylimąją į paskutinę kelionę. Tąsyk atrodė, kad visi vėlavo, tik Jūs abu kažkur skubėjot…<…> Neišgirdau Tavęs, neištiesiau Tau rankos, nesugebėjau apsaugoti nuo mirties…“
Dar daug buvo kalbėtojų, daug istorijų papasakotų ir niekas net nesuabejoju, kad pagrindiniai šio renginio „kaltininkai“ – Vytelis ir Galina – buvo kažkur šalia…
Architektas Kęstutis Indriūnas, kurį su velioniais siejo ne šiaip draugystė, o bendri išgyvenimai, daugybė kartu nueitų metų, beje, Galina ir Vytelis net ir piršliais Kęstučio ir Daivos Indriūnų vestuvėse buvo, scenoje pristatė gražią iniciatyvą – prie Anykščių kultūros centro įamžinti Galios ir Vytelio Germanavičių atminimą klaipėdiečio skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo sukurta skulptūra.
„Yra keli maketai, bet skulptūroje skambėtų trijų simbolių sintezė. Uždanga skulptūroje – tai tarsi scenos uždanga, jų darbų kasdienybė. Joje būtų iškaltos pagrindinės Vytelio ir Galinos gyvenimo ir pasiekimų datos. Suolelio idėją pasiskolinome iš režisierės Janinos Lapinskaitės laidos „Kūrybos metas“, kur Galina ir Vytautas buvo filmuojami savo sode ant savo suolelio… Ši skulptūra labai tiktų stovėti prie Anykščių kultūros centro, po obelimi, tarsi pačių Jų sode…“ – kalbėjo architektas K. Indriūnas. Jis pridūrė, kad jeigu per metus pavyks įgyvendinti šį projektą, bus žengtas didelis žingsnis išsaugant dviejų didelių Anykščių krašto žmonių atminimą.
Renginio metu kultūros centro foje stovėjo dėžutė, į kurią savo aukas paminklo statybai galėjo mesti atėjusieji pagerbti režisierių. Vėliau bus atidaryta ir banko sąskaita, į kurią savo auką galės pervesti visi norintys.
Vakaras baigėsi kaip baigiasi bet kuris spektaklis. Skambant dainai „Išsaugok mus, žeme“, scena buvo palikta Vyteliui ir Galinai… Ir nors neišėjo jie nusilenkti publikai, tačiau publika jiems plojo atsistojusi…
