Rita ir jos baltųjų karpinių sodai

Rita Vasiliauskienė, ko gero, dažniausiai iš anykštėnių dėvi tautinius drabužius. Tai ne tik pasididžiavimą teikiantis ritualas, bet ir kasdienio darbo muziejuje kostiumas, kuris ne varžo, o teikia pasitikėjimo ir įkvėpimo, kurio reikia daugeliui moters atliekamų darbų. Juk reikia nuolatos pasakoti apie senovės lietuvių gyvenimą, kepti duoną, lieti žvakes, marginti velykinius kiaušinius bei iš balto kaip sniegas, traškančio popieriaus karpyti įmantrius ornamentus.
R. Vasiliauskienė – sertifikuota daugelio rūšių tradicinių amatų meistrė.

Meniškos prigimties vedama

Rita – anykštėnė, gimusi, užaugusi ir dabar tebegyvenanti Anykščių mieste, pačiame jo centre, jaukioje ir ramioje Šaltupio gatvėje, ant šviesios kalvos. Sugrįžo į tėviškės namus. Augo, mokėsi ne tik meno dalykų mokykloje – ir iš giminės moterų. Juk gera siuvinėti, gera iškepti pyragą ar net kruopščiai  sutvarkyti namus taip pat tikriausias menas. Abi močiutės mokėjo gerokai daugiau.  Ypatingas būdavo laikas su vaikystėje globojusia tėvelio mama. Kartu su ja lankstė servetėles iš popieriaus, karpė ornamentus,  kūrė popierines gėles. Tėvelis taip pat buvo į menus linkęs, ne tik įvairius darbelius iš medžio, dailius vazonus monsteroms bei kitoms egzotiškoms kambario gėlėms meistraudavo, bet mėgo skutinėti, marginti vašku velykinius kiaušinius. Tad vidurinę baigusi Rita daug nesvarstė – išvyko mokytis į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, kur tapo meninio stiklo gamybos specialiste. Dešimtmetį darbavosi meninio stiklo kombinate Aleksote, gyveno Kaune, o vėliau su šeima sugrįžo į Anykščius.

Metai muziejuje

Kuomet Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko muziejaus Arklio muziejaus skyriuje buvo steigiama antroji edukacinių programų komanda, kuri ruošėsi įsikurti antroje, iš to paties, kaip ir pirmoji,  Daunaikių kaimo netoli Inkūnų atgabenta ir pastatyta etnografinė Legų troba, tai ir susiklostė, kad svarbiausia jos šeimininke ir tapo Rita. Iš pradžių atrodė, kad naujoji sodyba niekada nepasieks tokio populiarumo kaip iki tol veikusioji  Striukų sodyba su charizmatiškąja šeimininke Nijole Kačkuviene, tačiau Ritos ir kitų moterų sumanumo dėka ji susilygino ir, rodosi,  net ėmė pranokti pirmeivę. Sunku patikėti, bet betriūsiant muziejuje jau prabėgo penkiolika metų. Tikrąja to žodžio prasme – prabėgo. Tačiau ne veltui. Kokia daugybė žmonių iš Lietuvos ir  plačiojo pasaulio prsisilietė prie amžinųjų lietuvių tradicijų – patys dalyvavo duonos kepime, gamino žvakes ar margino margučius. Klausėsi pasakojimų apie senojo sodžiaus buitį, kasdienį gyvenimą, darbus ir šventes. Kokia daugybė vaikų čia žavėjosi sodietiškais žaidimais, žvelgė į čia supantį praeities pasaulį guviu ir  pilnu nuostabos pažinimo žvilgsniu.

Apie lietuvišką darželį, duoną…

Kiekvienas sodybos ir trobos kampelis spindi, žavi pavyzdinga tvarka. Senovinis darželis, baltais akmenėliais išdėliotos lysvelės, viena šalia kitos krūmeliais, žiedeliais besistiebiančios gėlės. Rūtų lovos, karkleliai, žiedus virš pastogės link dangaus šviesumo ant aukštų stiebų keliančios piliarožės, nasturtos, gvazdikai, lelijos, diemedžio krūmas. Kaip miela jį pakedenti, o jis atsidėkoja dangišku kvapnumu…
Duona. Daug meilės ir supratimo. Ji užraugta, išminkyta kubile: kaip gyvas organizmas auga, įgyja charakterį – skonį, kuris susipina su milto savybėmis, tešlos parengimu ir šeimininkės būdu. Išglostyti kepalai pašaunami į krosnį, kurioje turi būti reikalingas karštis, kol pajusi, kuomet duonutė jau gera.
Ritos Vasiliauskienės gebėjimai įvertinti Žemės ūkio ministerijos tautinio paveldo ženklo sertifikatais. Ji duonos kepimo, žvakių liejimo ir karpymo iš popieriaus meistrė. Verta ir velykinių kiaušinių marginimo meistrės žymens, tačiau vis pristigo laiko dokumentams sutvarkyti, nes mūsų laikais reikalingą popierėlį gauti reikia meistriškos kantrybės.

Popieriaus ir žirklių magija

Karpiniai lygiomis ornamentuotomis juostomis puošia ne tik trobos, bet ir kasos namelio palanges. Žirgų siluetai, paukštukai, žolynai. Pirmuosius karpinius,  popierines užuolaidėles sodybos langams, iškarpė bendradarbė, muziejaus dailininkė Skaidrė Račkaitytė. Šioms puošmenoms sudulkėjus, nudegus saulėje, panorėjo naujų, nebesinorėjo nieko prašyti, tad pabandė pati. Greitai perprato kompozicijos meną ir karpymo subtilybes. Kaip sakoma, užsikabino…
 Malonumas ir karpinio tobulumas gimsta  per įsijautimą, kruopštumą. Net ir nesudėtingiems karpiniams reikalingas atidus susikaupimas. Karpiniais nuo seno lietuvės moterys puošdavo savo  namų langų rėmus, gėlių vazonus, trobą apšviečiančių lempų gaubtus, net mirusiųjų karstus. Rugpjūčio mėnesį ir šiemet  Niūronyse vyks meistrės organizuojamas tradicinis karpytojų iš popieriaus seminaras. Smagu, kad nagingosios moterys, jų čia susirenka apie dvi dešimtys, atsiveža ir savo dukras, kurias moko tautinio meno, tad tradicija nenutrūks –  bus puoselėjama, gyvuos, plėsis.
Pirmiausia Rita sukuria kompoziciją: ją tiksliai išbraižo pieštuku ant popieriaus, būna, kad sudeda keturių, net aštuonių lapų ruošinį, sutvirtina, kad neišlįstų. O jau tuomet ima karpyti. Naudoja įvairių formų žirklutes, net peiliukus. Įrankiai turi būti labai aštrūs, tuomet ir karpinys būna tiesus, aštrus. Daranti dekoratyvinius karpinius, paveikslus, miniatiūras, yra sukūrusi darbų ciklų su žirgais, paukščiais, jos darbais yra iliustruotos kelios knygos.
Lietuvoje karpymo iš popieriaus menas populiarėja, atsiranda vis daugiau puikių meistrų. Tai moteriškas menas, reta išimtis – puikus karpymo meistras vilnietis Klaidas Navickas. Gal žinomiausia tarp karpinių meistrų Odeta Bražėnienė darbuojasi, savo meno paslaptimis dalijasi Utenoje, Virginija Jurevičienė, paminėjo ir  anykštėnę Virgitą Kalinovienę, pažymėjo, kad yra nemaža karpytojų, kurie darbuojasi tik savo malonumui – karpinių nedemonstruoja parodose. Nebloga karpymo meistrė  taip pat Arklio muziejuje besidarbuojanti keramikė, bendravardė ir bendrapavardė Rita Vasiliauskienė.
Nuo menus kuriančios motinos neatsilieka ir abu Dailės akademiją baigę vaikai. Donatas jau savito braižo žymus tapytojas bei savo mokyklą kuriantis menininkas, kasmet su bičiuliais ir mokiniais apsilankantis kūrybinėje stovykloje Niūronyse. Niūronių padangėje gimė  mintis sukurti ciklą, skirtą Lietuvos partizanams. Dovilė taip pat meniškos sielos – kuria papuošalus, mažosios skulptūros darbelius.
Rita mielai pasakoja, prityla, nusišypso. Reikia bėgt, paskubėt – juk darbai nelaukia, o sumanymų  pabaigos nematyti…