“Mūsų “Pakeleivių” kolektyvas – gausus ir triukšmingas. Tai, ką mes grojame, nuo bardų muzikos šiek tiek nutolę. Tačiau turime akustinių, kamerinių kūrinių, kuriuos ir pateiksime festivalio “Purpurinis vakaras” klausytojams”, – sako aktorius, atlikėjas Rolandas Kazlas. Aktorius žada, kad šį ketvirtadienį prasidedančiame nacionaliniame bardų festivalyje būtinai nuskambės naujų dainų.
Rolandai, kuo jus žavi bardų muzika?
Gerai, kad esama tokios muzikos. “Purpuriniam vakarui” nereikia garsių pavardžių, šėlsmo ir iškeltų rankų prie scenos. Tai – klausytojų festivalis, jie čia svarbesni nei atlikėjai. Visada bus žmonių, kurie turi ką pasakyti, bet jei nebus, kas jų klauso, nebus ir festivalio. “Purpurinis vakaras” turi tradicijas. Tai vieta, kur žmonės gali išgirsti save, girdėti kitą, ramiai, tyliai pabūti. To šiandien labai trūksta.
Kaip žinote, kokia turi būti daina, kad žmonės išgirstų?
Nesu paėmęs gitaros į rankas, nesu prisėdęs prie klavišinių ar jokio kito instrumento. Tik jaučiu, kokia turi būti daina, mėginu ją visais įmanomais būdais ir garsais perteikti muzikantams. Jie greitai pagauna, ko aš noriu. Man pasisekė, mane supa puikūs profesionalai, dainas jie papildo savo aranžuotėmis ir mintimis. Visiems “Pakeleiviams” norisi, kad muzika nebūtų pigi, ar sukurpta iš dviejų akordų.
Bardų tekstai ypatingai svarbūs. Ar kartais būna, kad klausantys ne visai supranta, ką atlikėjas jiems nori pasakyti?
Nuo scenos mėgini kalbėti ne tik žiūrovui, bet ir sau. Ir visada atsiras, kurie supras, apie ką kalbi. Jei bandysi įsiteikti daugumai, gali nueiti paviršiais. Kiekvienas renkasi, ko jam reikia.
Išleidę albumą “Toks”, žengiame prie kito, kuriame skambės ne mano, o poetų tekstai. Primirštų, tragiškos lemties poetų tekstai. Visada stebiuosi, kodėl populiariosios kultūros atlikėjai gerų tekstų taip bijo? O juk “Hiperbolės” ar Vytauto Kernagio, Kosto Smorigino praeitis ir patirtis rodo ką kitą – geras tekstas reiškia labai daug.
Kaip jūs tekstus savo dainoms pats renkatės?
Esu skaitantis žmogus. Kai kurie tekstai įkrenta į širdį ir pasirodo artimi, kiti – ne.
Kartais atrodo, kad dainuojamojoje poezijoje galima rasti užkoduotos informacijos. Ar tikrai tekstuose slypi kodai?
Bet koks žodis yra labai paveikus. Netgi ir straipsnių pavadinimai mūsų portaluose paveikūs, – gal todėl žmonės yra tokie nusiminę, pasimetę, negatyviai nusiteikę. Tačiau esama kitokių žodžių, kurie gydo, sutvarko vidų. Bardų muzika – tokia, o tokios muzikos festivaliai padeda lengviau atsidusti, pasveikti.
Tarp aktorių bardų yra labai daug. Ar galite paaiškinti, kodėl aktoriai imasi dainuojamosios poezijos?
Aktoriai dažnai sako monologus scenoje. O bardų dainos irgi – lyg monologai. Štai kodėl aktoriams lengviau tapti bardais. Svarbiau nei parodyti vokalo galimybes mums, aktoriams, yra perteikti mintį ir jausmą. Tuo bardų muzika ir ypatinga – ji labiau priklauso aktoriams.
Ar jūsų gyvenime yra daug poezijos?
Reikia gyventi su poezija. Jeigu negyvensi su poezija, teks gyventi su buhalterija. O buhalterijos – ir taip per daug.
Rolandas Kazlas ir „Pakeleiviai“ „Purpuriniame vakare“ – rugpjūčio 19 dieną.
