Maža dalis didelės Jablonskų šeimos Olios Jablonskaitės sodyboje.
Dvi Anykščių rajone gyvenančios romės: sesės Olia Jablonskaitė ir Liuba Janovičienė – priėmė mane į svečius Olios namuose Troškūnuose.
Jos kalbėjo apie savo šeimas ir pasigyrė Olios sūnaus, paskutiniojo Liubos sūnėno, vestuvėmis ir papasakojo, kokių romų vestuvių tradicijų vis dar laikomasi.
„Troškūnai – tai mūsų, Jablonskų, šeimos gimtinė. Čia mes gimėm ir užaugom. Mūsų žemė. Čia visi jau pakavoti, tegu ir mumi čia kavoja,“ – teigė Liuba.
L. Janovičienė – 18 anūkų močiutė. Ji moka čigonų, lietuvių, rusų, lenkų, anglų ir čekų kalbas. „Šeimoje kalbame čigoniškai ir lietuviškai. Kol maži vaikai dar nesupranta lietuvių, moka tik čigoniškai, kartais, norėdami ką nuslėpti, prie jų kalbame lietuviškai. Bet paaugę ir jie lietuviškai išmoksta,“ – paaiškino Liuba.
Olia Jablonskaitė į Troškūnus grįžo vos prieš trejus metus. Iki tol ji 28 metus pragyveno Anglijoje, kur liko jos sūnus. Rugsėjo pradžioje Olios sūnus paprašė savo mylimosios tėvų jos rankos. Mama jaunosios romės paklausė: „Miglute, ar tu nori už jo tekėti?“ Jaunoji tarė: „Taip,“ ir plati Jablonskų giminė puolė ruoštis vestuvėms, kurių progą į tėvynę tikėjosi grįžtančių ir jaunųjų.
Liuba nusivylė, kai sužinojo, kad sūnėno vestuves nuspręsta kelti Anglijoje. Ji su sese Olia jau buvo susvajojusios iškilmes tėviškėje: vestuvių salėje stalai lūš nuo valgių ir gėrimų. „Ne keli gabaliukai. Lėkštės turi būti kaip reikiant pripildytos,“ – patikslino Liuba. Užsakyti dainininkai visos paros programai. Į vestuves kviečiami visi. „Reikia iš mūsų kaimo visus sukviesti. Kaip dabar darysim vestuves, o kaimynų nekviesim? Žinai, kokios kalbos bus? „Jėzau, – sakys, – net ant vestuvių nepakvietė, pasižiūrėti, kaip jaunoji atrodo.“ Jaunikį pažįsta, o marčios dar nematė,“ – paaiškino Liuba. Vien apie šimtą svečių iš jaunikio pusės, o dar maždaug tiek pat seserys Olia ir Liuba tikėjosi ir iš jaunosios pusės. „Kiek mano šeimoj žmonių? Oj, kaip tau pasakyti. Nebesuskaičiuoju. Kaip ateina šeima ant švenčių, tai mum svetimų nereikia jau. Užtenka savo. Čia didelė šeima,“ – pasakojo Liuba, Olios sesė. „Ir pas mum kas yra – labai draugiška. Jeigu šiandien tau bėda ir tu neturi, nereikia prašyti. Šiandien, neduok Dieve, tau bėda. Ir mes sužinojom. Mes visi puolam prisidėti, kas kiek gali – penkiasdešimt, šimtą eurų. Visi susimeta. Ir tada jokių problemų nėra. Jei vienam kas atsitiko, mes visi bėgam. Kaip sako lietuviai: „Jei tu skęsti, tai dar su koja paspirs.“ Pas mus šitaip nėra. Bet būna pas mumi pletkų. Pas mumi turi švara būti, visi kampai švarūs, kambariai turi kvėpėti. Jei turi leliuką, tas leliukas turi kvėpėti. Ir gaspadinė turi visur spėti. Jeigu tu nespėji, tai tu negaspadinė. Privalai visur spėti,“ – pasakojo Liuba, užauginusi septynis vaikus – penkis savo ir du pamestinukus lietuvius.
Nors vestuvės Anglijoje mažesnės – tik per penkiasdešimt svečių, tradicijos bus išlaikytos – stalai bus nukrauti valgiais ir gėrimais, o gyva muzika linksmins kiaurą parą.
„Vestuvių proga pinigus neša. Artimieji gali jaunajai dovanoti auskarus ar gerą, brangų žiedą. O jaunikiui tik pinigai,“ – apie dovanas jauniesiems kalbėjo Liuba. Vestuvių puota prasideda apie šeštą valandą vakaro. Kelias valandas visi svečiai užkandžiauja, santūriai gurkšnoja. Atskirame kambaryje laukia baltais patalais paklota lova. „Senos čigonės pakloja, o paskui svetima moteris, ne jaunosios mama, patikrina jaunąją. Ar nieko neturi, kuo galėtų susižaloti,“ – pasakojo Liuba. Brėkštant sutemoms, apie devintą valandą, į tą kambarėlį nuvedami jaunavedžiai, kad ant baltos paklodės jaunoji parodytų savo mergystę. „Tarkime, nuvedame devintą, berniukas greitai susitvarko, po dešimties minučių jau viskas,“ – juokėsi Olia. Ant gražaus padėklo vyresniosios padeda raudonu kaspinu perrištą sukruvintą paklodę, apibarsto rožių žiedlapiais ir salei praneša, kad mama jaunąją užaugino teisingą. „O tada jau leidžiam tuoktis ir prasideda tikrosios linksmybės,“ – paaiškino Olia.
Olia ir Liuba papasakojo, kad kartais šios tradicijos atsisakoma. „Jeigu jinai pasako, kad jau turėjo berniuką, tada aš, tarkime, savo sūnaus klausčiau, ar jis sutinka, kad ji savo mergystės ant paklodės neparodys. Bet vestuvių jau tokiu atveju nekeliame – paprasčiausiai paruošiame vaišių stalą namuose,“ – aiškino Olia. O Liuba pridūrė: „Amžiais nebuvo, kad neradom kraujo, bet, jei mergaitė meluoja ir savo mergystės neįrodo, tada už stalus turi jos tėvai susimokėti.“
Aistė DAGYTĖ
