Kontrastingai aštrus anykštėniškas žavesys – ansamblio „Saulašarė“ šokėjos.
Europos kryžkele vadinamuose Svėdasuose, kultūros namuose, pasirodo yra ir pati didžiausia, patogiausia šokiams scena. Gal net visame regione. Tad praeitą šeštadienį miestelį sudrebino pirmasis tautinių šokių festivalis „Susibėgam rudenėjančioj kryžkelėj“, kuriame dalyvavo šeši solidūs, elitiniai kolektyvai, daugiau negu šimtas šokėjų iš Aukštaitijos. Tikimasi, kad festivalis taps tradiciniu.


Ūkanota, su pragiedruliukais rudens popietė nusidažė margaspalviais tautiniais kostiumais, linksmu ritmu ir nepamirštamomis šypsenomis.
Didžiąją sceną, primenančią senų laikų didelio laivo denį, pirmosios suvirpino anykštėnės – ansamblio „Saulašarė“ šokėjos. Jų ritmiškas, tikslus judesys tarsi piešė, skleidėsi gražiausios rudens gėlės žiedu. O salėje susirinkusių širdys suvirpėjo džiugiais šiurpuliukais.
Molėtų ansamblis „Ratila“ trimis šokiais atvėrė festivalio programą, žavėjo kompozicija su žolynais. Kregždučių grakštumu skriejo tautiškoji „Blezdingėlė“, o jų pasirodymą vainikavo šokis „Trys pasiutusios mergelės“. Ansamblio vadovė Audronė Ališkevičiūtė, pašnekinta sąmojingosios tautietės Žydrės Žarskutės, atskleidė, kad tos moterys, šokusios linijinius šokius, panoro dalyvauti jubiliejinėje dainų šventėje ir tautinis šokis taip patiko, kad amerikietiški judesiai užsimiršo.
„Šėltinis“ – iš Ustukių gyvenvietės Pasvalio rajone. Pasak vadovės Nidos Sakalauskienės, prieš tris dešimtis metų visi ansambliečiai tebebuvo labai jauni, norėjosi šėlioti.
Ir tą šėlsmą šiek tiek sulėtino brandžių moterų kolektyvas „Vilkmergė“ iš Ukmergės. Labai ramus, kaip Šventosios tėkmė jų šokis su didžiosiomis skaromis, o paskui palengva įsibėgėjo trijulių trenksmu. Jų vadovė – Regina Zabielienė.
Aukščiausia gaida nuskambėjo, sujudėjo, ansamblio „Aguonėlė“ iš Zarasų šokėjai. Vardas, dvelkiantis ramybe, pasirodė esąs apgaulingas, nes zarasiškiai įsiveržė perkūnišku rytų aukštaičių temperamentu. Pradžioje „Hakerio polka“ sukrėtusios poros sukosi vis smarkiau, vis greitėjančiu „Sadūnų“ ritmu, kol galiausiai užbaigė „Žalvarinio“ folkroko melodijos tempu.
Pašėlusio tempo rytų aukštaičiai į šį vienetą susibūrė tik beveik prieš dvejus metus, jų vadovas Deividas Cikanas patikino, kad šokdami jie niekada nepavargsta, nes jie – auksinės kartos vaikai.
Biržų „Verpetas“ pasirodė solidžiu šiaurietišku tikrumu. Puiki jų kompozicija – „Stinta pūkis“, o galiausiai užbaigė visai smagia „Šleivyne“. Kaip ir visi koncerte matyti šokiai, šie taip pat pasižymėjo daugiasluoksne kompozicija.
Didžią šventę užbaigė anykštėniška „Saulašarė“. Ypatingus sveikinimus ir pagarbų dėkingumą pelnė festivalio sumanytoja, kadaise šiuose kultūros namuose dirbusi Irma Baukytė ir dabartinis direktorius, kultūros Svėdasuose organizatorius Gintautas Sabalys.
Kiekvienas judesys, žingsnelis, treptelėjimas, sukinys, pliauškinys, galvos kilstelėjimas, šypsnis, tai vis ilgų repeticijų, kantraus mokymosi rezultatas. Kaip ir drabužių stilistika, skrybėlės, skaros, batai, segės ar pakabukai, tiesiog susiliejantys į vientisą stilistiką. Darbas ir kūryba – kiekvieno šokėjo, o ypač šokių choreografiją kuriančių, interpretuojančių, eksperimentuojančių vadovų pasiekimas. Kaip ir pats koncertas, jo režisūra, apšvietimas, vedėjų išmonė: didelės scenos tarsi išsigandęs režisierius, aktorius Jonas Buziliauskas painiojo vardus, o Ž. Žarskutei žodelyčiais palydėjus, visa tai pasirodė kaip iš anksto sumanyta gudrybė…
Pagelbėjo svečiai saviveiklininkai, salė aidėjo audringais plojimais. Padėkos, dovanos, pagarbos bei padėkos žodžiai. Anykščių kultūros centro direktorės pavaduotoja Vilma Paulauskaitė kvietė ilgais rudens vakarais neužsisėdėti, bet šokti ar kaip kitaip judėti.
Pietaujant ir ramiai šnekučiuojantis saksofonu populiarias melodijas svajingai improvizavo Valdas Ragėnas. Kiek atsipūtę šokėjai ėmė dalintis patirtimi, rodyti naujus judesius, sukinius ir greitai visas vestibiulis pavirto laisvai besiskleidžiančių masinių šokių arena. Ir tarsi dar kartą pasitvirtino jau nuskambėję žodžiai: „Mes niekada nepavargstam“.























Kaip gražioje kalboje pasakė Svėdasų seniūnas, šventė privalo tapti tradicinė. Vieta puiki, data puiki, pirma šventė praėjo puikiai.
Puiki seniūno kalba. Malonu girdėti valdžios žmogų, kuris žino ko nori gyventojai. Plojome atsistoję.